Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė ir ramybė tebūna su jumis visais.
Viešpatie, pasigailėk. Kristau, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk.
Paulius, rašydamas filipiečiams, pradeda nuo žodžių, kurie šiandien skamba kaip švelnus prisilietimas prie mūsų sielų: „Dėkoju savo Dievui kiekvieną kartą, kai jus prisimenu“. Šie žodžiai nėra tik mandagumo frazė. Tai širdies atvirumo liudijimas. Paulius, būdamas kalėjime, nežiūri į grandines; jis žiūri į žmones, kuriuos myli. Jis regi jų partnerystę Evangelijoje, jų ištikimybę, jų bendrą kelionę. Šiandien, kai mes susirinkome čia, praėjus keturiems mėnesiams po birželio tryliktosios, kai mūsų brangusis Benjaminas iškeliavo į Tėvo namus, mes taip pat esame kviečiami prisiminti. Ne su skausmu, kuris mus surakina, o su dėkingumu, kuris mus išlaisvina. Prisiminkite tą vaizdą: Benas, savo penkiolikos metų veržlume, besidomintis pasauliu, besidžiaugiantis savo „Con Chim Airlines“ svajonėmis, visada ieškantis ryšio su jumis, savo tėvais ir broliu. Jis buvo tas berniukas, kuris matė pasaulį kaip sistemą, kurią reikia suprasti, bet dar labiau – kaip vietą, kurią reikia mylėti.
Evangelijoje matome Jėzų, einantį į fariziejaus namus. Ten, priešais Jį, stovi žmogus, kenčiantis nuo vandenligės. Aplinkui – įsitempę veidai, žmonės, kurie stebi Jėzų, laukdami, ar Jis nusižengs šabo taisyklėms. Jėzus užduoda klausimą: „Ar leistina gydyti šabo dieną, ar ne?“ Jie tyli. Jų širdys yra užrakintos įstatymų rėmuose, kuriuose nėra vietos gyvam, kenčiančiam žmogui. O Jėzus? Jis nepaiso jų suvaržymų. Jis paima žmogų, išgydo jį ir paleidžia. Jis parodo, kad Dievo meilė yra didesnė už bet kokią tradiciją, už bet kokį žmogiškąjį „turi būti“. Jėzus sako: „Kas iš jūsų, jei sūnus ar jautis įkristų į šulinį, tuojau pat jo neištrauktų šabo dieną?“ Šis klausimas yra apie širdies prioritetus. Kai kažkas, ką mes mylime, yra bėdoje, jokie „reikia“ ar „negalima“ neegzistuoja. Egzistuoja tik meilė, kuri skuba į pagalbą.
Alane, Thao, Ryanai, aš žinau, kad šis šulinys, apie kurį kalba Jėzus, kartais atrodo kaip vieta, kurioje jūs patys atsidūrėte. Sielvarto šulinys yra gilus. Kai naktimis tyla tampa tokia tiršta, kad girdite savo pačių širdies dūžius, kai Ryano kambaryje brolio žaislai ar jo „github“ saugyklos primena apie tai, kas galėjo būti, bet nebebus, atrodo, kad tas šulinys jus prarijo. Jūs klausiate savęs: „Kodėl? Ar aš galėjau kažką padaryti? Ar aš kažko nepastebėjau?“ Noriu, kad šiandien, prieš paties Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą tiesą, kurią Jėzus pasakė, kai mokiniai klausė apie aklą žmogų: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Jūs nesate kalti. Jūsų meilė Benjaminui buvo tobula. Jokia žmogiškoji valia, joks budrumas, joks atsargumas negalėjo sustabdyti to, kas priklausė amžinybei. Ligos nėra bausmė. Jos nėra jūsų klaida. Jūs buvote patys geriausi tėvai, kokius Benas galėjo turėti. Atiduokite tą akmenį. Jis per sunkus, kad jį neštumėte. Dievas jūsų nekaltina; Jis laiko jus savo glėbyje taip pat švelniai, kaip jūs laikėte Beną.
Prisiminkite Beno širdį. Tą akimirką, kai jis, būdamas vos penkiolikos, pasisiūlė atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, nereikėjo, bet pati intencija, tas vaikiškas noras atiduoti viską, ką turi, dėl kito žmogaus, yra Dievo karalystės atspindys. Tai yra tas „vaisingumas“, apie kurį kalba Paulius laiške filipiečiams. „Kad jūsų meilė vis labiau augtų... pripildyta teisumo vaisių“. Benas negyveno ilgai, bet jis gyveno giliai. Jo meilė, jo gebėjimas džiaugtis, jo aistra „airport spotting“ kartu su tėčiu – visa tai buvo vaisiai, kurie dabar skamba amžinybėje. Jis nebuvo atsitiktinumas. Jis buvo Dievo dovana, kurią mes turėjome garbės nešioti savo rankose.
Jūs, tėvai, nešiojatės Beno atminimą kaip brangiausią lobį. Kai prisimenate tą tėčio sapną – kaip Benas, sveikas ir stiprus, stovi prie durų ir sako: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết. Con tự thở được bình thường mà...“ – tai nėra tik sapnas. Tai yra Dievo patikinimas. Jis praėjo visus išbandymus. Jis yra laisvas. Jis dabar skraido tuose dangaus maršrutuose, apie kuriuos visada svajojo. Jis yra saugus Tėvo namuose. Ryanai, tavo brolis tave myli. Tu nesi vienas. Jūs buvote „tobulas ketvertas“, ir tas ryšys yra per stiprus, kad mirtis galėtų jį nutraukti. Kai tu žaidi, kai mokaisi, kai tiesiog gyveni, Benas yra šalia. Jis yra tavo angelas, kuris dabar stovi prie to paties stalo ir laukia tavęs.
Šiandien, kai išeisite pro šias duris, neikite vieni. Paimkite šią vieną mintį: Dievas mato jūsų ašaras. Jis skaičiuoja kiekvieną iš jų. Jūsų meilė Benjaminui gyvuoja toliau. Ji teka per tą šulinį, iškastą jo vardu tolimame krašte, atgaivindama trokštančius. Jis vis dar duoda. Jis vis dar myli. Leiskite sau šiandien tiesiog būti, be jokio reikalavimo „būti stipriems“. Leiskite Dievui, jūsų Sodininkui, apkasti jus savo meile ir patręšti jūsų širdis ramybe. Jis jus myli labiau, nei jūs galite įsivaizduoti. Benas yra Jo šviesoje, laukdamas jūsų su ta pačia šypsena, kurią jūs taip mylėjote. Jūs esate Jo vaikai, lygiai taip pat, kaip ir Benjaminas. Būkite ramybėje. Dievas laiko jus savo delnuose šiandien, rytoj ir per amžius. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegul Viešpats jus laimina, saugo ir teikia savo ramybę. Eikite ramybėje.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.