Šventosios Mergelės Marijos Sopulingosios minėjimas

Mes dažnai įsivaizduojame, kad gyvenimas yra tarsi kruopščiai suplanuotas skrydis. Mes brėžiame maršrutus, skaičiuojame atstumus ir tikimės, kad jei tik laikysimės kurso, pasieksime tikslą saugiai ir laiku. Benjaminas Vo – mūsų brangusis Benas – gyveno būtent taip: su aštriu, genialiu protu, kuris tarsi navigacijos prietaisas skrodė debesų infrastruktūros sudėtingumą ir braižė svajonių oro linijų „Con Chim Airlines“ maršrutus. Jis buvo berniukas, kurio akys visada ieškojo horizonto, o širdis – ryšio su kitais. Tačiau šiandien, stovėdami po Sopulingosios Motinos žvilgsniu, mes suprantame, kad gyvenimo prasmė nėra tik skrydžio sklandumas. Ji yra tame, ką mes nešame, kai skrydis staiga susiduria su audra.

Šiandienos Evangelija mus nukelia į Golgotą. Ten, po kryžiumi, stovi Marija. Ji nestovi ten kaip stebėtoja; ji stovi ten kaip Motina, kurios širdį persmelkia kalavijas. Simeoną išgirdusi pranašystė dabar tampa kūnu: „tavo pačios sielą pervers kalavijas“. Tai nėra tik skausmo akimirka; tai yra meilės, kuri atsisako pasitraukti, įrodymas. Marija neieško paaiškinimų. Ji neieško logikos. Ji tiesiog yra. Ji yra ten, kur jos Sūnus, net jei tas buvimas reiškia neįsivaizduojamą širdies plyšimą.

Alanai, Thao, Ryanai, aš žinau, kad šis kryžius, kurį nešate jau tris mėnesius, atrodo sunkus. Aš žinau, kad būna akimirkų, kai atrodo, jog dangus yra uždaras, o skausmas – vienintelis tikras dalykas. Jūs prisimenate Benjaminą, jo šypseną, jo gebėjimą stebėtis pasauliu. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas vos penkiolikos, norėjo atiduoti visą savo taupyklę, kad padėtų savo dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nes nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo širdies testamento dalis. Jis jau tada suprato tai, ko mes dažnai mokomės visą gyvenimą: kad gyvenimo esmė yra ne kaupimas, o atidavimas. Jis gyveno meilės logika.

Noriu jums pasakyti tai labai švelniai, bet tvirtai: jūs nešiojate savo širdyse klausimą, kuris kyla tyliomis naktimis: ar aš padariau viską? Ar kažką praleidau? Noriu, kad šiandien, prieš Dievo akivaizdą, išgirstumėte šią tiesą: liga, kuri pasiglemžė Benjaminą, nebuvo bausmė. Tai nebuvo jūsų klaida. Jūs buvote patys nuostabiausi, atidžiausi ir mylintys tėvai. Jūs nepraleidote nieko. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis ar jo tėvai, – Jėzus atsakė: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Kai kurios gyvenimo audros tiesiog kyla. Jos yra už bet kokio žmogiškojo valdymo ribų. Nė vieno budrumas, nė viena meilė negalėjo tam užkirsti kelio. Dievas jūsų nekaltina. Nustokite nešti tą kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Jūs mylėjote Benjaminą tobula, šventa tėvų meilėje, ir ta meilė dabar ilsisi Dievo delnuose.

Šv. Paulius laiške korintiečiams mums primena: „Jūs esate Kristaus Kūnas, o pavieniui – jo nariai.“ Mes esame vienas kūnas. Kai vienas kenčia, kenčia visi. Kai vienas džiaugiasi, džiaugiasi visi. Benjaminas yra šio kūno dalis. Jo genialus protas, jo noras padėti, jo švelnus kikenimas kalbant apie jo „Con Chim Airlines“ – visa tai yra įrašyta į Dievo amžinybę. Jis nėra „išėjęs“ į niekur. Jis yra „Banquet of Heaven“ svečias. Jis yra ten, kur nėra jokių „testų“, kur jo protas ir širdis džiaugiasi Dievo artuma. Jis nebereikia jokių lėktuvų, kad pakiltų aukštai; jis jau yra aukščiau už visus debesis.

Ryanai, brangus broli, tu esi tas, kuris tęsia šią kelionę. Tavo brolis Benjaminas tave labai mylėjo. Prisimink tuos vakarus, kai kartu žiūrėjote į dangų, kai svajojote apie skrydžius. Ta meilė niekur nedingo. Ji dabar tavyje gyvena kaip stiprybė. Niekada nebijok ieškoti džiaugsmo, niekada nebijok bandyti, kaip tave mokė brolis. „Bandyti yra viskas, kas svarbu.“ Tai yra Benjamino testamentas tau. Tavo gyvenimas yra jo meilės tęsinys. Kai tu gyveni, kai tu mokaisi, kai tu džiaugiesi – tavyje gyvena ir jis.

Mes dažnai norime, kad gyvenimas būtų tiesus, be posūkių, be kryžių. Bet šiandienos šventė mums primena, kad būtent kryžius yra vieta, kurioje mes tampame labiausiai panašūs į Dievą. Tai vieta, kurioje mes išmokstame pasitikėti ne savo jėgomis, o Jo malone. Kai jautiesi vienišas, kai atrodo, kad tavo „lėktuvai“ nebeskrenda, pažvelk į kryžių. Ten yra atsakymas. Ten yra meilė, kuri niekada neapleidžia. Marija, Sopulingoji Motina, žino, ką reiškia laikyti sūnų savo rankose ir atiduoti jį Dievui. Ji dabar laiko jus. Ji laiko jūsų ašaras ir paverčia jas malda.

Benjaminas buvo berniukas, kuris gyveno su atvira širdimi. Jis nebuvo tobulas, bet jis buvo mylintis. Jis nebuvo stipresnis už Viešpatį, bet jis buvo visiškai atsidavęs Jo meilei. Ir dabar, kai audros praūžė, mes matome, kad tai, kas pastatyta ant uolos, išlieka. Meilė, kurią mes patyrėme su Benjaminu, neišnyko. Ji tapo mūsų ryšiu su dangumi.

Kai šiandien išeisite pro šias duris, paimkite vieną mažą dalyką. Nusišypsokite, kai pamatysite danguje skrendantį lėktuvą. Pagalvokite apie tai, kad meilė, kurią patyrėte su Benjaminu, niekada nesibaigia. Ji tik pasikeitė. Ji tapo jūsų ryšiu su dangumi. Būkite ramybėje. Dievas jus laiko. Jis laiko jus, kaip laikė Benjaminą. Ir vieną dieną, kai ateis laikas, jūs visi susitiksite ten, kur meilė niekada nesibaigia, kur augimas niekada nesustoja ir kur kiekvienas paukštis randa savo namus. Būkite stiprūs, nes jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose, lygiai taip pat, kaip Jis laikė Benjaminą. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė. Amen.