Šventojo Pijaus iš Pietrelčinos, kunigo, minėjimas

Mes dažnai įsivaizduojame, kad gyvenimo kelionė yra tarsi kruopščiai suplanuotas skrydžio maršrutas. Benjaminas Vo, mūsų brangusis Benas, buvo berniukas, kuriam ši inžinerinė tikrovė buvo itin artima. Jo aštrus, analitinis protas skrodė debesų infrastruktūros sudėtingumą su tokiu lengvumu, kad atrodė, jog pasaulis yra tik didelis, atviras žemėlapis, kurį reikia ištyrinėti. Prisimenu jį, stovintį priešais tą didingą, sudėtingai išraižytą šventyklos bokštą, rodantį ramybės ženklą su dviem pirštais, pasipuošusį savo ryškiai geltonais „Lakers“ marškinėliais. Jis ten stovėjo – jaunas, smalsus, pasiruošęs naujam atradimui. Jis nebuvo tik berniukas, kuris mokėsi; jis buvo berniukas, kuris svajojo apie ateitį, apie „Con Chim Airlines“, apie tai, kaip sujungti žmones per dangų.

Tačiau šiandien Dievo Žodis mus kviečia į kitą tikrovę, kuri pranoksta bet kokį skrydžio planą. Pranašas Patarlėse sako: „Kiekvienas Dievo žodis yra išbandytas; Jis yra skydas tiems, kurie ieško jame prieglobsčio.“ Tai nėra pasakojimas apie kontrolę, tai pasakojimas apie pasitikėjimą. Mes bandome kontroliuoti savo gyvenimus, savo „oro linijų“ tvarkaraščius, savo sūnų sveikatą, savo ateitį. Tačiau Dievas mums primena, kad tikroji išmintis prasideda ne nuo mūsų planų, o nuo mūsų širdies atvirumo Jo „skydui“ – Jo malonei, kuri mus saugo net tada, kai mes jaučiamės pažeidžiami.

Noriu, kad kartu su manimi pabūtumėte su vienu vaizdu – basomis kojomis kelyje. Evangelijoje girdime, kaip Jėzus siunčia savo mokinius, liepdamas jiems „nieko neimti kelionei“. Jokių lazdų, jokių krepšių, jokio atsarginio tunikos rūbo. Tai radikalus kvietimas į visišką priklausomybę nuo Dievo. Kai mokiniai keliauja, jie turi būti pasirengę kiekviename mieste, kiekvienuose namuose, palikti „dulkes nuo savo kojų“, jei jų nepriima. Tai yra kelionė be bagažo. Tai yra kelionė, kurioje svarbiausia ne tai, ką nešiesi, o tai, ką neši savo širdyje.

Benas gyveno šią tiesą. Jis buvo berniukas, kuris mokėjo klausytis. Ar tai būtų tėčio išgalvotos, juokingos istorijos, kurias jis priimdavo kaip tikras, ar tai būtų jo paties svajonės apie ateities technologijas – jis visada buvo „viduje“. Jis buvo atviras. Jis buvo tas, kuris, būdamas penkiolikos, pasiūlė atiduoti visą savo taupyklę, kad padėtų savo dėdei Williamui, kuris sirgo. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nes nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo širdies testamento dalis. Jis jau tada suprato tai, ko mes dažnai mokomės visą gyvenimą: kad gyvenimo esmė yra ne kaupimas, o atidavimas. Jis gyveno meilės logika. Jis buvo Jėzaus „mokinys“, nes jo širdis buvo atvira kito skausmui. Jis niekada nebuvo prisirišęs prie savo „turtų“ – jo tikrasis turtas buvo jo gebėjimas mylėti.

Alanai, Thao, Ryanai, aš žinau, kad šis kryžius, kurį nešate jau tris mėnesius, atrodo sunkus. Aš žinau, kad būna akimirkų, kai atrodo, jog dangus yra uždaras, o skausmas – vienintelis tikras dalykas. Jūs prisimenate Benjaminą, jo šypseną, jo genialumą. Noriu jums pasakyti tai labai švelniai, bet tvirtai: jūs nešiojate savo širdyse klausimą, kuris kyla tyliomis naktimis: ar aš padariau viską? Ar kažką praleidau? Noriu, kad šiandien, prieš Dievo akivaizdą, išgirstumėte šią tiesą: liga, kuri pasiglemžė Benjaminą, nebuvo bausmė. Tai nebuvo jūsų klaida. Jūs buvote patys nuostabiausi, atidžiausi ir mylintys tėvai. Jūs nepraleidote nieko. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis ar jo tėvai, – Jėzus atsakė: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Kai kurios gyvenimo audros tiesiog kyla. Jos yra už bet kokio žmogiškojo valdymo ribų. Nė vieno budrumas, nė viena meilė negalėjo tam užkirsti kelio. Dievas jūsų nekaltina. Nustokite nešti tą kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Jūs mylėjote Benjaminą tobula, šventa tėvų meilėje, ir ta meilė dabar ilsisi Dievo delnuose.

Jūs nieko nepraleidote. Jūs buvote šalia, kai reikėjo, jūs mylėjote, kai reikėjo, jūs buvote jo pasaulis, kaip ir jis buvo jūsų. Tas „basų kojų“ įvaizdis, apie kurį kalbėjau, yra jūsų širdys. Jūs vis dar esate su Benu. Jis nėra „tolli“, jis nėra kažkur nepasiekiamas. Jis yra ten, kur yra Dievas, o Dievas yra su jumis.

Ryanai, brangus broli, tu esi tas, kuris tęsia šią kelionę. Tavo brolis Benjaminas tave labai mylėjo. Prisimink tuos vakarus, kai kartu žiūrėjote į dangų, kai svajojote apie skrydžius. Ta meilė niekur nedingo. Ji dabar tavyje gyvena kaip stiprybė. Niekada nebijok ieškoti džiaugsmo, niekada nebijok bandyti, kaip tave mokė brolis. „Bandyti yra viskas, kas svarbu.“ Tai yra Benjamino testamentas tau. Tavo gyvenimas yra jo meilės tęsinys. Kai tu gyveni, kai tu mokaisi, kai tu džiaugiesi – tavyje gyvena ir jis. Tu esi jo širdies dalis, kuri tęsia kelionę šioje žemėje. Būk drąsus. Būk smalsus. Būk toks, koks esi – nuostabus brolis, kurį Benas taip mylėjo.

Mes dažnai norime, kad gyvenimas būtų tiesus, be posūkių, be kryžių. Bet šiandienos skaitiniai mums primena, kad būtent Dievo gailestingumas yra mūsų inkaras. Jis nepašalina skausmo, bet jis suteikia jam prasmę. Jis neleidžia mums pasimesti nevilties jūroje. Benjaminas buvo berniukas, kuris gyveno su atvira širdimi. Jis nebuvo tobulas, bet jis buvo mylintis. Jis nebuvo stipresnis už Viešpatį, bet jis buvo visiškai atsidavęs Jo meilei. Ir dabar, kai audros praūžė, mes matome, kad tai, kas pastatyta ant uolos, išlieka. Meilė, kurią mes patyrėme su Benjaminu, neišnyko. Ji tapo mūsų ryšiu su dangumi. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė.

Kai šiandien išeisite pro šias duris, paimkite vieną mažą dalyką. Nusišypsokite, kai pamatysite danguje skrendantį lėktuvą. Pagalvokite apie tai, kad meilė, kurią patyrėte su Benjaminu, niekada nesibaigia. Ji tik pasikeitė. Ji tapo jūsų ryšiu su dangumi. Būkite ramybėje. Dievas jus laiko. Jis laiko jus, kaip laikė Benjaminą. Ir vieną dieną, kai ateis laikas, jūs visi susitiksite ten, kur meilė niekada nesibaigia, kur augimas niekada nesustoja ir kur kiekvienas paukštis randa savo namus. Būkite stiprūs, nes jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose, lygiai taip pat, kaip Jis laikė Benjaminą. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė. Amen.