Penktadienis, trisdešimt pirmoji eilinio laiko savaitė

Mes dažnai gyvenimą įsivaizduojame kaip didžiulį, sudėtingą kodo failą. Mes bandome viską suarchyvuoti, viską sudėlioti į logiškus aplankus, viską sujungti į veikiančią infrastruktūrą. Mes norime, kad mūsų pastangos – mūsų „teisumas“, mūsų pasiekimai, mūsų tvarka – būtų tas pagrindas, ant kurio statome savo ramybę. Šiandien šventasis Paulius laiške filipiečiams mums atskleidžia kažką radikaliai kitokio. Jis sako: „Mūsų pilietybė danguje“. Tai nėra tik pažadas ateičiai. Tai yra kvietimas keisti savo žvilgsnį jau dabar, šią akimirką.

Įsižiūrėkime į šį atvirumą. Paulius nesako, kad mūsų darbai yra blogi. Jis sako, kad mūsų protas neturi būti „užimtas žemiškais dalykais“. Mūsų brangus Benjaminas turėjo tą nepaprastą, analitinį protą. Jis galėjo matyti pasaulį kaip sistemą, kaip „cloud“ infrastruktūrą, kaip lėktuvų maršrutus, kurie jungia žemynus. Jis buvo berniukas, kuris sugebėjo perprasti sudėtingus dalykus su tokia lengva šypsena. Bet ar žinote, kas buvo tikroji Benjamino šerdis? Tai nebuvo jo intelektas. Tai buvo jo gebėjimas atiduoti save. Tai buvo tas momentas, kai jis, būdamas vos penkiolikos, pasisiūlė atiduoti visą savo taupyklę, kad padėtų savo dėdei Williamui. Jis niekada jos nesudaužė, nereikėjo – bet pati ta intencija, tas noras atiduoti viską, ką turėjo, dėl kito žmogaus, atskleidžia, kad jo širdis jau buvo „išėjusi“ iš savęs. Jis jau gyveno tame Kristaus pažinime, apie kurį rašo Paulius.

Evangelijoje Jėzus mums pasakoja apie ne visai sąžiningą administratorių. Tai keistas pasakojimas, ar ne? Jėzus giria žmogų už jo „prudentumą“ – už jo įžvalgumą. Kodėl? Nes tas žmogus suprato, kad jo laikas eina į pabaigą. Jis suprato, kad jam reikia kažko daugiau nei tik šio pasaulio sąskaitų. Jėzus sako, kad „šio pasaulio vaikai“ kartais yra įžvalgesni už „šviesos vaikus“. Tai yra kvietimas mums: ar mes esame įžvalgūs dėl to, kas tikrai svarbu? Ar mes investuojame į tai, kas amžina?

Alane, Thao, Ryanai, aš žinau, kad praėjus keturiems mėnesiams nuo birželio tryliktosios, tas klausimas apie „įžvalgumą“ kartais atrodo per sunkus. Kai namuose tyla tampa per tiršta, kai Ryano kambaryje brolio daiktai tyliai primena tą, kurio taip trūksta, jūs klausiate savęs, kur yra ta šviesa. Noriu, kad išgirstumėte šią tiesą: Dievas nekviečia jūsų į kelią, kuriame Benas pamirštamas. Priešingai. Jis kviečia jus į kelią, kur Benas jau eina priekyje. Jis yra ten, kur nėra jokių atsisveikinimų, kur jo šypsena ir jo švelnumas yra pilnatvėje. Jūs nesate atskirti nuo jo. Jūs esate suvienyti per Tą patį, kuris mus visus kviečia namo.

Kai mąstome apie Beną, mes dažnai prisimename jo aistrą aviacijai. Jis žiūrėjo į dangų ne kaip į tuštumą, o kaip į kelią. Jis kūrė savo „Con Chim Airlines“ – savo svajonių oro linijas. Ir dabar, kai mes žvelgiame į tą patį dangų, mes galime matyti ne tik tolimus lėktuvus, bet ir tą kelią, kuriuo Benas jau nuėjo. Jis dabar yra „Banquet of Heaven“, toje vietoje, kurioje Dievas džiaugiasi kiekvienu iš mūsų. Jūs nesate atskirti nuo jo. Jūs esate suvienyti per Tą patį, kuris ieškojo savo avies ir ją rado.

Kartais tėvai nešioja sunkų akmenį savo širdyse – kaltės jausmą. „Gal kažką praleidau? Gal galėjau padaryti daugiau?“ Noriu, kad šiandien padėtumėte šį akmenį prie altoriaus. Jūs nieko nepraleidote. Jūs nieko nepadarėte blogai. Ligos, kurios atima iš mūsų brangiausius žmones, nėra jūsų kaltė. Dievas nebaudžia tėvų per jų vaikus. Jis pats verkė prie savo Sūnaus kryžiaus. Jis žino, ką reiškia prarasti. Ir Jis apkabina jus šiandien taip, kaip jūs apkabindavote Beną po sunkios dienos.

Ryanai, tavo brolis tave myli. Jis visada bus tavo brolis. Kai tu augi, kai svajoji, kai kuri savo ateitį, Benas yra tavo angelas. Jis mato tavo pastangas, jis džiaugiasi tavo pasiekimais. Niekada nemanyk, kad esi vienas. Jūs buvote „tobulas ketvertas“, ir tas ryšys yra amžinas. Jūsų tėveliai, Alane ir Thao, jūs esate tie, kurie išmokė Beną mylėti. Jūsų meilė jam buvo Dievo meilės atspindys. Ir Dievas dabar laiko jus už rankos, kai naktys tampa per ilgos, kai ilgesys tampa per sunkus.

Šiandienos skaitiniai mus kviečia į paprastumą. Paulius viską laiko nuostoliu, kad įgytų Kristų. Tai reiškia, kad mūsų tikroji vertė nėra mūsų pasiekimuose, ne mūsų „protinguose“ planuose ar mūsų „sėkmingose“ sistemose. Mūsų vertė yra tame, kad esame Dievo mylimi. Benjaminas tai suprato. Jo meilė buvo paprasta, bet gili. Jis niekada nebijojo būti savimi. Jis niekada nebijojo mylėti. Ir tai yra ta didžiausia pamoka, kurią jis mums paliko: gyvenimo prasmė nėra tame, kiek mes pasiekiame, o tame, kiek mes esame pasirengę atiduoti save kitiems.

Kai išeisite pro šias duris, neikite vieni. Pasiimkite su savimi šį vieną dalyką: Dievas mato jūsų ašaras ir Jis jas saugo. Jūsų ryšys su Benjaminu nėra nutrauktas; jis yra įrašytas į Dievo meilės knygą. Kai kitą kartą žiūrėsite į dangų, kai matysite lėktuvą, skrendantį virš jūsų, prisiminkite ne tik tai, ką praradote, bet tai, ką gavote – tą šviesą, kurią Benas atnešė į jūsų gyvenimą. Ji niekur nedingo. Ji tęsiasi per jūsų gerumą, per jūsų meilę vienas kitam, per kiekvieną tylų veiksmą, kurį darote jo vardu. Jūs esate kviečiami į Dievo namus, kur viskas yra paruošta. Neieškokite pasiteisinimų, kodėl negalite būti laimingi. Leiskite Dievui, jūsų Kūrėjui, jus maitinti. Leiskite Jam jus paguosti. Jūs esate mylimi labiau, nei galite įsivaizduoti, o Benas laukia jūsų ten, kur visos ašaros bus nušluostytos. Būkite ramybėje, nes Dievas laiko jus savo delnuose šiandien, rytoj ir per amžius. Amen.