Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Būkite pasveikinti šioje šventovėje, kurioje susirenkame ieškoti paguodos ir šviesos Viešpaties akivaizdoje.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai įsivaizduojame gyvenimą kaip tvarkingą knygą, kurioje puslapiai verčiami vienas po kito, o istorija turi aiškią pradžią, vidurį ir numatytą pabaigą. Mes mėgstame matyti pasaulį per „langus“ – per savo planus, per sėkmės rodiklius, per tą kasdienę rutiną, kuri suteikia mums saugumo jausmą. Šiandienos skaitinyje iš Koheleto knygos girdime žodžius, kurie tarsi atveria tuos langus į kažką daug didesnio, bet ir daug baugesnio: „Prisimink savo Kūrėją savo jaunystės dienomis, prieš ateinant nelaimės dienoms.“
Prisiminkite tą vaizdą: jauną Benjaminą, stovintį su savo tėčiu oro uoste, stebintį kylančius lėktuvus. Jis nebuvo tik berniukas, žiūrintis į dangų; jis buvo berniukas, kuris tame danguje matė galimybes. Jis matė „Con Chim Airlines“ – tą savo svajonę, tą nekaltą, džiaugsmingą idėją, kurią jis iškeldavo su tokiu kikenimu, kad atrodė, jog visas pasaulis yra atviras. Jis buvo tarsi tas „almond tree“ (migdolo medis), apie kurį kalba Koheleto – žydintis, pilnas gyvybės, kupinas to šviežio, pavasariško ryto džiaugsmo. Tačiau Koheleto mus įspėja apie tai, kas neišvengiama: apie tą akimirką, kai „sidabrinė virvutė nutrūksta ir auksinis dubuo sudūžta“.
Mes visi esame patyrę tą dūžį. Kai Benjaminas iškeliavo į Dievo namus, atrodė, kad visas pasaulis sustojo. Jūs, Alanai ir Thao, jūs, Ryanai, jūs nešate tą tuštumą ne kaip teoriją, o kaip kasdienį, kvėpuojantį skausmą. Tai yra tas „sidabrinės virvutės“ nutrūkimas, kai atrodo, kad gyvenimo muzika nutilo.
Evangelijoje girdime Jėzų, kuris sako mokiniams: „Įsidėmėkite šiuos žodžius: Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas.“ Mokiniai nesuprato. Jie bijojo klausti. Argi tai nėra mūsų pačių reakcija į didžiausias gyvenimo tragedijas? Mes bijome klausti Dievo „kodėl“, nes bijome, kad atsakymas bus per sunkus, arba bijome, kad atsakymo išvis nėra. Mes norime suprasti, norime kontroliuoti, norime, kad viskas būtų „logiška“, kaip Benjamino matematika, kurioje viskas turėjo savo vietą. Bet Dievo keliai nėra mūsų logika.
Noriu, kad šiandien sustotume prie vieno dalyko – prie Benjamino širdies dosnumo. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas penkiolikos, pasakė tėvams, kad nori atiduoti savo taupyklę dėdei Williamui, kuris sirgo. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nes nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai yra raktas. Benjaminas nebuvo tik berniukas, kuris „žinojo“ pasaulį per AI ar debesų infrastruktūrą; jis buvo berniukas, kuris „jautė“ pasaulį per meilę. Jis buvo pasiruošęs atiduoti viską, ką turėjo, net nepaėmęs to į rankas. Tai yra tikroji išmintis. Tai yra „skaičiavimas dienų“, apie kurį kalba psalmė: „Išmokyk mus taip skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį.“
Alanai, Thao, jūs nešate didžiulį kryžių. Aš žinau, kad tyliomis naktimis kyla tas „kodėl“. Aš žinau, kad kyla kaltės jausmas – tas tylus, nuodijantis klausimas: „Ar aš galėjau padaryti daugiau? Ar aš kažką praleidau?“ Noriu, kad šiandien, prieš Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą tiesą: Dievas niekada jūsų nekaltina. Jūs buvote patys nuostabiausi tėvai. Jūs nepraleidote nieko. Kaip Jėzus atsakė apie akląjį – „nei jis, nei jo tėvai nusidėjo“ – taip ir Benjaminas. Liga nėra bausmė. Tai nėra jūsų klaida. Tai yra gyvenimo slėpinys, kuris mus lenkia, bet kuris niekada neatskiria mūsų nuo Dievo meilės. Jūs mylėjote Benjaminą neįtikėtina, šventa meile. Jūs buvote jo pasaulis, o jis buvo jūsų. Nustokite nešti tą kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas.
Ryanai, tu esi tas, kuris tęsia šią kelionę. Tavo brolis tave labai mylėjo. Kai žiūri į lėktuvą danguje, kai prisimeni jūsų bendrus žaidimus – žinok, kad ta meilė niekur nedingo. Ji gyvena tavyje. Tu esi Benjamino tęsinys šioje žemėje. Būk drąsus, būk smalsus, būk toks, koks esi – nuostabus brolis, kurį Benas taip brangino.
Jėzus sako: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas.“ Jis eina į mirtį, kad parodytų mums, jog mirtis nėra pabaiga. Jis eina ten, kur mes bijome eiti, kad mes niekada neitume vieni. Kai jaučiatės vieniši, kai atrodo, kad „saulė užtemo“, žinokite, kad Jėzus yra ten, tame tamsiame kambaryje su jumis. Jis laiko jus. Jis laiko Benjaminą.
Šiandien, kai išeisite pro šias duris, paimkite su savimi šią mintį: meilė, kurią Benjaminas atidavė, niekada nebuvo „tuštybė“. Ji buvo Dievo meilės atspindys. Tas jo noras padėti dėdei, tas jo švelnumas, tas jo genialus protas – visa tai yra amžinybės dalis. Kai pamatysite danguje praskrendantį lėktuvą, nusišypsokite. Tai yra žinia iš dangaus, kad Benjaminas yra ramybėje, kad jis jus mato ir kad meilė, kuri jus jungia, yra stipresnė už bet kokią mirtį.
Būkite stiprūs. Jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose, lygiai taip pat, kaip Jis laikė Benjaminą. Ir vieną dieną, kai ateis laikas, jūs visi susitiksite ten, kur meilė niekada nesibaigia, kur augimas niekada nesustoja ir kur kiekvienas paukštis randa savo namus. Būkite ramybėje, nes jūs esate Viešpaties namuose, ir Jis niekada jūsų neapleis.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegul Viešpats jus laimina ir saugo, teapšviečia savo veidu ir suteikia jums ramybę. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.