Vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Būkite pasveikinti šioje šventoje erdvėje, kurioje susirenkame ieškoti paguodos ir šviesos Kristaus žodyje.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad mūsų gyvenimas yra tarsi kruopščiai suplanuotas skrydžio maršrutas. Mes brėžiame linijas žemėlapyje, skaičiuojame degalų sąnaudas ir tikimės, kad jei tik laikysimės nustatyto kurso, pasieksime tikslą saugiai ir laiku. Mūsų brangusis Benjaminas Vo buvo berniukas, kuriam ši metafora buvo itin artima. Jo protas, aštrus ir lakus, tarsi navigacijos prietaisas skrodė debesų infrastruktūros sudėtingumą, o jo vaizduotėje gimė „Con Chim Airlines“ – oro linijų bendrovė, apie kurią jis kalbėdavo su tokiu kikenimu ir šypsena, kad rodėsi, jog visas pasaulis yra atviras, pasiekiamas ir kupinas nuotykių. Jis buvo berniukas, kurio akys visada ieškojo horizonto, o širdis – ryšio su kitais.
Tačiau šiandien Dievo Žodis mus kviečia į kitą tikrovę. Šv. Paulius savo laiške korintiečiams kalba apie tai, kas nutinka, kai mūsų žemėlapiai staiga tampa nebereikalingi. Jis klausia: „Jei Kristus skelbiamas prikeltas iš numirusių, tai kaipgi kai kurie iš jūsų sako, kad nėra numirusiųjų prisikėlimo?“ Paulius čia nekalba apie abstrakčią teologiją. Jis kalba apie patį skaudžiausią klausimą, kuris kyla, kai netenkame to, ką mylime labiausiai. Jei mirtis yra paskutinis žodis, tada mūsų tikėjimas yra tuščias. Tada mūsų pastangos, mūsų meilė, mūsų skausmas – viskas praranda prasmę. Bet Paulius taria žodžius, kurie yra tarsi inkaras audroje: „Bet dabar Kristus yra prikeltas iš numirusių, pirmasis iš užmigusiųjų.“
Šiandien noriu, kad kartu su manimi pabūtumėte su vienu vaizdu – inkaru. Inkaras nėra skirtas tam, kad laivas nuskęstų; jis skirtas tam, kad audros metu laivas nenuplauktų į uolas. Mūsų gyvenimai, ypač per šiuos tris mėnesius po to, kai Benas sugrįžo į Tėvo namus, atrodo kaip laivai, blaškomi didžiulės bangos. Jūs, Alanai, Thao, Ryanai, nešate šį kryžių taip oriai, taip jautriai. Jūs prisimenate Benjamino smalsumą, jo gebėjimą stebėtis pasauliu, tą jo švelnumą, kuris pasireikšdavo netikėčiausiais būdais. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas penkiolikos, norėjo atiduoti visą savo taupyklę, kad padėtų savo dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nes nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo širdies testamento dalis. Jis jau tada suprato tai, ko mes dažnai mokomės visą gyvenimą: kad gyvenimo esmė yra ne kaupimas, o atidavimas. Jis gyveno meilės logika.
Noriu jums pasakyti tai labai švelniai, bet tvirtai: jūs nešiojate savo širdyse klausimą, kuris kyla tyliomis naktimis: ar aš padariau viską? Ar kažką praleidau? Ar galėjau kažką pakeisti? Noriu, kad šiandien, prieš Dievo akivaizdą, išgirstumėte šią tiesą: liga, kuri pasiglemžė Benjaminą, nebuvo bausmė. Tai nebuvo jūsų klaida. Jūs buvote patys nuostabiausi, atidžiausi ir mylintys tėvai. Jūs nepraleidote nieko. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis ar jo tėvai, – Jėzus atsakė: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Kai kurios gyvenimo audros tiesiog kyla. Jos yra už bet kokio žmogiškojo valdymo ribų. Nė vieno budrumas, nė viena meilė negalėjo tam užkirsti kelio. Dievas jūsų nekaltina. Nustokite nešti tą kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Jūs mylėjote Benjaminą tobula, šventa tėvų meilėje, ir ta meilė dabar ilsisi Dievo delnuose.
Evangelijoje mes matome Jėzų, keliaujantį iš miesto į miestą, o kartu su Juo – grupę moterų, kurios rėmė Jį savo ištekliais. Tai buvo bendruomenė, susieta ne tik mokymu, bet ir tarpusavio tarnyste. Tai primena mums, kad niekas neina per gyvenimą vienas. Benas buvo šios bendruomenės dalis, o dabar, nors ir nematomas, jis tebėra su jumis. Jis yra tas, kuris dabar mato viską aiškiai, be jokių „testų“, be jokių kliūčių. Prisiminkite tą sapną, kurį tėtis turėjo birželio 25-ąją: Benas, atrodantis sveikas ir stiprus, sakantis: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết. Con tự thở được bình thường mà... sao con lại bị như vầy?“ Ir tada tas raminantis atsakymas: „Không sao đâu, con sẽ dõi theo ba mẹ.“ Tai nėra tik sapnas. Tai yra tikėjimo į prisikėlimą atspindys. Benas jau yra perėjęs visus slenksčius. Jis yra laisvas.
Ryanai, brangus broli, tu esi tas, kuris tęsia šią kelionę. Tavo brolis Benjaminas tave labai mylėjo. Prisimink tuos vakarus, kai kartu žiūrėjote į dangų, kai svajojote apie skrydžius. Ta meilė niekur nedingo. Ji dabar tavyje gyvena kaip stiprybė. Niekada nebijok ieškoti džiaugsmo, niekada nebijok bandyti, kaip tave mokė brolis. „Bandyti yra viskas, kas svarbu.“ Tai yra Benjamino testamentas tau. Tavo gyvenimas yra jo meilės tęsinys. Kai tu gyveni, kai tu mokaisi, kai tu džiaugiesi – tavyje gyvena ir jis.
Mes dažnai norime, kad gyvenimas būtų tiesus, be posūkių, be kryžių. Bet šiandienos skaitiniai mums primena, kad būtent prisikėlimas yra mūsų inkaras. Jis nepašalina skausmo, bet jis suteikia jam prasmę. Jis neleidžia mums pasimesti nevilties jūroje. Benjaminas buvo berniukas, kuris gyveno su atvira širdimi. Jis nebuvo tobulas, bet jis buvo mylintis. Jis nebuvo stipresnis už Viešpatį, bet jis buvo visiškai atsidavęs Jo meilei. Ir dabar, kai audros praūžė, mes matome, kad tai, kas pastatyta ant uolos, išlieka. Meilė, kurią mes patyrėme su Benjaminu, neišnyko. Ji tapo mūsų ryšiu su dangumi.
Kai šiandien išeisite pro šias duris, paimkite vieną mažą dalyką. Nusišypsokite, kai pamatysite danguje skrendantį lėktuvą. Pagalvokite apie tai, kad meilė, kurią patyrėte su Benjaminu, niekada nesibaigia. Ji tik pasikeitė. Ji tapo jūsų ryšiu su dangumi. Būkite ramybėje. Dievas jus laiko. Jis laiko jus, kaip laikė Benjaminą. Ir vieną dieną, kai ateis laikas, jūs visi susitiksite ten, kur meilė niekada nesibaigia, kur augimas niekada nesustoja ir kur kiekvienas paukštis randa savo namus. Būkite stiprūs, nes jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose, lygiai taip pat, kaip Jis laikė Benjaminą. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Viešpats tesuteikia jums savo ramybę ir tegu Jo šviesa nuolat šviečia jūsų širdyse. Tepadeda Dievas visada jausti Jo artumą. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.