Šventosios Monikos minėjimas

Įsivaizduokite akimirką, kai saulė jau nusileidusi už horizonto, o dangus nusidažo gilia, tamsiai mėlyna spalva. Prie pat oro uosto tvoros, kur žolė kvepia vasaros vakaro vėsa, stovi du žmonės. Tėvas ir sūnus. Jų akys nukreiptos į tolį, ten, kur susilieja žemė ir dangus. Jie stovi tylėdami, bet ta tyla nėra tuščia – ji pilna bendrumo, laukimo ir bendros aistros. Jie laukia to vienintelio momento.

Ir štai tolumoje, virš medžių viršūnių, sužiba maža, mirksinti švieselė. Ji artėja. Garsas dar nepasiekė ausų, bet jie jau žino – tai jis. Boeing 737. Sūnus suvirpa iš džiaugsmo, jo veidą nušviečia ta ypatinga, švelni šypsena, o tėvas jaučia, kaip šis paprastas momentas tampa kažkuo nepaprastu. Tai „airport spotting“ – lėktuvų stebėjimas. Tai ne šiaip hobis. Tai buvimas kartu, budėjimas, laukiant, kol tai, kas danguje, nusileis ant žemės.

Šis laukimo, budėjimo ir žiūrėjimo į dangų vaizdas mus įveda į šios dienos liturgiją. Šiandien Bažnyčia mini šventąją Moniką – motiną, kuri didžiąją savo gyvenimo dalį praleido būtent taip: budėdama, laukdama ir žiūrėdama į dangų su ašaromis akyse. Ji laukė savo sūnaus Augustino dvasinio sugrįžimo. Ji budėjo naktimis, melsdamasi, kad Dievo šviesa paliestų jos vaiko širdį. Jos gyvenimas buvo nuolatinis budėjimas prie jos sūnaus sielos slenksčio.

Ir štai šiandienos Evangelijoje Jėzus mums sako tuos pačius žodžius: „Budėkite! Nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats.“

Ką reiškia budėti? Tai nereiškia gyventi baimėje ar nuolatiniame nerime. Budėjimas, apie kurį kalba Kristus, ir kurį savo gyvenimu liudijo šventoji Monika, yra meilės būsena. Tai širdies budrumas. Tai žinojimas, kad tas, kurį mylime, yra arti, net jei Jo nematome. Tai panašu į tą laukimą prie oro uosto tvoros – tu žinai, kad lėktuvas atskris, tu pasitiki tvarkaraščiu, tu tiesiog lauki, nukreipęs akis į dangų.

Šiandien, kai susirenkame švęsti šios liturgijos, praėjo maždaug du mėnesiai nuo birželio tryliktosios. Šešiasdešimt dienų tylos. Šešiasdešimt dienų nuo tos akimirkos, kai Benjaminas Vo iškeliavo į savo paskutinį, patį didžiausią skrydį.

Turime išdrįsti ištarti tiesą, prieš ieškodami skubotos paguodos. Nes pigi paguoda, kuri bando greitai užglaistyti žaizdas, nepasiekia sielos gelmės. Tiesa yra ta, kad šie du mėnesiai jums, Alanai ir Thao, buvo sunkiausi jūsų gyvenime. Tiesa yra ta, kad namų tyla kartais rėkia. Tiesa yra ta, kad žiūrint į tuščią kėdę prie stalo, į jo kambarį, į jo kompiuterį, kuriame liko jo sukurti kodai ir programos, širdį perveria aštrus, fizinis skausmas. Tiesa yra ta, kad ryte pabudus vėl iš naujo tenka susidurti su ta pačia realybe – jo čia nėra.

Mes neturime bėgti nuo šio skausmo. Šventoji Monika verkė trisdešimt metų. Jos ašaros nebuvo silpnumo ženklas; jos buvo jos meilės gylis. Ir jūsų ašaros, jūsų liūdesys šiandien yra jūsų begalinės meilės Benjaminui įrodymas. Jei nebūtumėte jo taip stipriai mylėję, šiandien taip stipriai neskaudėtų. Šis skausmas yra šventas, nes jis gimė iš meilės.

Bet paklausykite, kaip šiandienos pirmajame skaitinyje apaštalas Paulius kreipiasi į Korinto bendruomenę. Jis sako: „Aš nuolat dėkoju už jus savo Dievui už Dievo malonę, suteiktą jums Kristuje Jėzuje.“ Paulius dėkoja už tai, kad jie buvo praturtinti viskuo – pažinimu ir žodžiu.

Kai žvelgiame į trumpą, bet neįtikėtinai ryškų penkiolikos metų Benjamino gyvenimą, mes matome būtent tai – berniuką, kuris buvo praturtintas ypatingomis dovanomis. Jo protas buvo stulbinantis. Būdamas ketvirtoje klasėje, jis be vargo sprendė aštuntos klasės matematikos uždavinius. Būdamas keturiolikos, jis jau gilinosi į dirbtinio intelekto paslaptis, suprato DevOps ir debesų kompiuterijos infrastruktūras – tas pačias sistemas, kurias valdė jo tėtis. Jis buvo tarsi tėčio „fotokopija“ – ne tik išvaizda, bet ir ambicijomis, intelektu, noru suprasti, kaip veikia pasaulis.

Tačiau ne jo genialumas buvo didžiausia jo dovana. Didžiausia Benjamino dovana buvo jo neįtikėtinai jautri, švelni ir mylinti širdis.

Prisiminkime vieną mažą, bet labai brangų momentą iš jo gyvenimo. Kai Benjaminui buvo dvylika metų, jo tėtis Alan šventė savo keturiasdešimtąjį gimtadienį. Tai turėjo būti džiaugsmo šventė. Bet vidury to džiaugsmo mažasis Benas staiga pravko. Jis verkė ne todėl, kad jam kas nors skaudėjo, ir ne todėl, kad būtų buvęs nuliūdęs. Jis verkė iš ankstyvos, gilios baimės prarasti savo tėtį. Dvylikametis berniukas, turintis tokį gilų empatijos jausmą, kad jo meilė tėvui virto ašaromis dėl būsimo, kada nors įvyksiančio išsiskyrimo.

Kokia jautri turėjo būti ši siela! Koks gilus ir gražus buvo tas ryšys tarp tėvo ir sūnaus. Benas nemokėjo mylėti pusiau. Jis mylėjo visa savo esybe. Ir tas jo vaikiškas verksmas per tėčio gimtadienį šiandien mums atsiskleidžia kaip pranašiškas jo širdies tyrumo ženklas. Jis žinojo, koks brangus yra laikas kartu. Jis budėjo prie savo šeimos meilės.

Čia įvyksta mūsų homilijos posūkis.

Gospelyje Jėzus sako: „Jei šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų įsilaužti į savo namus.“

Mieli tėvai, kartais, kai netenkame vaiko, piktasis bando įsėlinti į mūsų mintis su pačiu baisiausiu nuodu – kaltės jausmu. „Ar aš viską padariau? Ar galėjau jį apsaugoti? Jei būtume pastebėję anksčiau... Jei būtume pasirinkę kitą kelią...“ Tai yra ta dvasinė „vagystė“, apie kurią kalba Jėzus. Šis kaltės jausmas bando įsilaužti į jūsų namus ir pavogti jūsų ramybę, pavogti gražius prisiminimus apie Beną.

Bet paklausykite Jėzaus atsakymo, kurį Jis davė, kai mokiniai paklausė apie aklą gimusį žmogų: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai.“

Išgirskite tai šiandien visoje dvasinėje ramybėje: ši liga, ši netektis nėra jūsų kaltė. Jūs nieko nepraleidote. Jūs nieko nepadarėte blogai. Šiame sužeistame pasaulyje kai kurios audros ateina nepaaiškinamai, nepriklausomai nuo mūsų valios, mūsų meilės ar mūsų budrumo. Joks žmogiškas budėjimas negalėjo to sustabdyti. Jūs buvote patys nuostabiausi tėvai Benjaminui. Jūs parodėte jam pasaulį – nuo Tokijo iki Vatikano, nuo Lurdo iki Seulo. Jūs stebėjote su juo kylančius lėktuvus, jūs dalijotės jo svajonėmis, jūs buvote jo „tobulas ketvertas“. Jūs apsupote jį tokia meile, kokios daugelis nepatiria per šimtą metų. Nusiimkite šį kaltės akmenį nuo savo širdies. Jūs esate laisvi. Dievas jūsų nekaltina – Jis jus guodžia.

Benjaminas Vo dabar yra saugus. Jis nebėra apribotas kūno trapumo ar ligos naštos. Jis dabar yra tame dangiškajame oro uoste, kur visi skrydžiai yra laiku, kur dangus visada giedras. Jis dabar yra kartu su šventuoju Karoliu Akučiu – kitu penkiolikmečiu, kuris taip pat mylėjo technologijas ir dabar sėdi prie Viešpaties puotos stalo.

Savo sapne, Alanai, tu matei Beną sveiką, stiprų, sakantį: „Tėti, aš praėjau visus testus... aš galiu kvėpuoti normaliai... aš stebėsiu tave ir mamą.“ Tai nėra tik sapnas. Tai tiesa. Jis praėjo patį svarbiausią gyvenimo testą – meilės testą. Ir dabar jis kvėpuoja amžinybės ramybe. Jis stebi jus.

Thao, brangi mama... Šventoji Monika šiandien stovi šalia tavęs. Ji supranta kiekvieną tavo ašarą. Ji žino, ką reiškia matyti savo vaiką kenčiantį. Ji paima tavo ranką ir sako: „Tavo ašaros nėra veltui. Jos yra meilės sėkla, kuri sudygs amžinybėje.“ Būk stipri. Tavo motiniška širdis atliko savo darbą tobulai. Dabar leisk Jėzui tave apkabinti.

Ryanai, brangus broli... Tu netekai savo geriausio draugo, savo bendražygio. Bet žinok, kad tavo brolio dvasia, jo ryžtas ir jo meilė lieka su tavimi. Benas visada tikėjo, kad „bandyti yra viskas, kas svarbu“. Jis nori, kad tu bandytum gyventi toliau. Kad tu augtum, mokytumeisi, žaistumei ir džiaugtumeisi gyvenimu – už jus abu. Tu esi jo tęsinys čia, žemėje. Kai tau bus sunku, pakelk akis į dangų ir prisimink jo šviesią šypseną. Jis tavimi didžiuojasi.

Ir visiems jums, kurie klausotės šios maldos iš toli, kitoms šeimoms, kurios neša sunkius kryžius, sergantiems vaikams: Benjaminas šiandien yra vilties ženklas. Jo gyvenimas nebuvo per trumpas, nes meilė neturi laiko apribojimų. Jo vardo šulinys Vietname, nešantis gyvąjį vandenį trokštantiems, yra ženklas, kad jo meilė vis dar teka per šį pasaulį, darydama jį gražesnį.

Apaštalas Paulius rašo: „Dievas yra ištikimas, jo dėka esate pašaukti į jo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendrystę.“ Ši bendrystė niekada nesibaigia. Mirtis negali nutraukti to, kas sukurta iš meilės.

Ką šiandien galime išsinešti pro šias duris? Kokį mažą, konkretų dalyką galime padaryti šiandien Benjamino atminimui?

Šį vakarą, kai saulė nusileis ir danguje pasirodys pirmosios žvaigždės, išeikite trumpam į lauką. Pažvelkite į dangų. Jei pamatysite skrendantį lėktuvą ar tiesiog mirksinčią žvaigždę, sustokite akimirkai. Nusišypsokite. Prisiminkite Beną, stebintį lėktuvus su savo tėčiu. Ir tada tyliai širdyje ištarkite: „Viešpatie, aš pasitikiu Tavimi. Padėk man budėti meilėje.“

Ir padarykite vieną mažą, niekam nežinomą gailestingumo darbą – apkabinkite tą, kuris šalia jūsų, pasakykite jam gerą žodį, pasidalykite tuo, ką turite, kaip mažasis Benas norėjo pasidalinti savo taupykle. Leiskite jo šviesai gyventi per jūsų rankas.

Benjaminai, mūsų mielas angele, skrisk aukštai. Mes stebime tavo skrydį iš apačios, laukdami tos dienos, kai vėl susitiksime prie to paties dangiškojo stalo, kur nebėra išsiskyrimo, o tik amžinas džiaugsmas.

Viešpats tegu saugo jūsų širdis ir suteikia jums ramybę, kuri pranoksta bet kokį supratimą.

Amen.