Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Viešpaties ramybė tebūna su jumis visais.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad mūsų gyvenimas yra tarsi kruopščiai sudėliotas maršrutas, kuriame kiekvienas posūkis turi savo logiką, o kiekvienas žingsnis yra apskaičiuotas. Benjaminas Vo, mūsų brangusis Benas, buvo berniukas, kurio aštrus protas puikiai jautė šią tvarką. Jo genialumas liejosi per kraštus: jis dar pradinėse klasėse lengvai sprendė aštuntos klasės matematiką, o sulaukęs penkiolikos jau naršė sudėtingose debesų technologijose, kalbėdamas apie DevOps ir debesų infrastruktūras taip laisvai, lyg tai būtų paprasčiausia vaikiška knyga. Jis buvo berniukas, kuris su tėčiu valandų valandas stebėjo lėktuvus oro uostuose ir svajojo apie savo pačio kuriamą svajonių oro linijų bendrovę – „Con Chim Airlines“. Prisiminkite tą švelnų, linksmą kikenimą, kai jis kalbėjo apie savo paukščius ir lėktuvus, kai jo akys švytėjo kūrybos džiaugsmu.
Tačiau šiandienos Evangelija mus sustabdo ir atveria visiškai kitokią, kur kas gilesnę tikrovę. Jėzus užsuka į kaimą, kur jį priima du skirtingi žmonės. Martha suserga tuo žmogišku rūpesčiu, kuris mus visus taip dažnai slegia: ji bėga, daro, tarnauja, ji nori, kad viskas būtų tobula, kad viskas būtų sukontroliuota. Ji ateina pas Jėzų su tuo pažįstamu priekaištu: „Viešpatie, ar negirdi, kad sesuo paliko mane vieną tarnauti? Pasakyk, kad ji man padėtų.“ O šalia jos yra Marija. Marija tiesiog sėdi prie Viešpaties kojų. Ji nieko nedaro, nieko neapskaičiuoja, ji tiesiog klauso. Ir Jėzus taria tuos stulbinančius žodžius, kurie pramuša mūsų kasdienybės triukšmą: „Marta, Marta, tu esi susirūpinusi ir pasinėrusi į daugelį dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kurios niekas neatims.“
Sustokime ties šiuo vienu vaizdu – su „sėdėjimu prie Viešpaties kojų“. Tai ne neveiklumas. Tai yra buvimas ten, kur viskas tampa aišku. Tai toks buvimas, kokį mes patiriame prisimindami savo brangiausius. Benjaminas gyvenime turėjo tiek daug energijos – jis kovojo badmintono aikštelėje, jis tikėjo, kad bandyti yra viskas, kas svarbu. Bet jo didžiausia dovana buvo ne jo pasiekimai ar jo programavimo kodas „GitHub“ repozitorijoje, o jo švelni širdis. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas penkiolikos, tiesiog pasakė tėvams, kad nori atiduoti visą savo taupyklę padėti savo dėdei Williamui, kuris sirgo po insulto. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo berniukas, kuris, unprompted, iš paties švelniausio gėrio norėjo atiduoti viską, ką turėjo. Tai buvo jo „sėdėjimas prie Viešpaties kojų“. Jo meilė buvo gryna dovanėlė.
Noriu pasakyti jums visą tiesą, nes tik tiesa gali suteikti paguodą. Alanai ir Thao, aš žinau, kiek sveria ši tyla namuose, žinau, kaip sunkiai aušta rytai po birželio tryliktosios, kai širdyje tebetvyro tas nepaaiškinamas ilgesys. Kai netenki vaiko, kai mintyse kyla tas sunkus, graužiantis klausimas – ar kažko nepraleidome, ar galėjome padaryti daugiau – noriu, kad šiandien išgirstumėte šią šventą tiesą: Dievas jūsų nekaltina. Jūs nepraleidote nieko. Jūs mylėjote tobulai, kiekviena savo gyslele, kiekviena diena nešdami jį ant rankų ir savo širdyse. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai – Jėzus atsakė aiškiai: nei jis, nei jo tėvai. Kai kurios audros užklumpa mus be jokios žmogiškos kaltės. Nė vienas budrumas, nė viena meilė negalėjo tam užkirsti kelio. Atiduokite tą sunkų kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Jūs buvote pačioje geriausioje pasaulyje tėvystės šviesoje. Dievas jus laiko būtent dabar.
O tau, Ryanai, brangus broli, noriu pasakyti: tavo brolis tave be galo mylėjo. Kai žvelgi į ateitį, kai prisimeni jūsų bendrus džiaugsmus, žinok, kad ta meilė niekur nedingo. Ji gyvena tavyje kaip drąsa, kaip šviesa. Būk toks pat smalsus, eik į gyvenimą su tuo pačiu atvirumu. Tavo brolis danguje tave stebi su šypsena. Jis dabar yra tas, kuris tave saugo.
Šiandienos skaitinys iš Pauliaus laiško galatams mums primena apie Dievo malonę, kuri mus pasiekia dar iš motinos įsčių. Taip, kaip dainuoja psalmininkas: „Truly you have formed my inmost being; you knit me in my mother’s womb.“ Dievas pažino Benjaminą dar prieš jam gimstant. Jis pažino jo mintis, jo juoką, jo svajones apie „Con Chim Airlines“. Ir dabar Benas yra ten, kur visos svajonės išsipildo pilnatvėje, kur jo švelni širdis ilsisi ramybėje.
Kai šiandien išeisite pro šias duris, paimkite vieną paprastą dalyką. Kai danguje pamirksės pravažiuojantis lėktuvas ar pamatysite skrendantį paukštį, nusišypsokite. Prisiminkite, kad meilė niekada nesibaigia. Dievas jus laiko savo delnuose. Jūs esate saugūs. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegul Viešpats palaimina jus ir saugo, tepasialina Jo šviesa jūsų tamsiausiais momentais. Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.