Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Ramybė jums, brangūs broliai ir seserys, susirinkę šioje šventovėje, kad kartu ieškotume Dievo žodžio šviesos.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad Dievo žodis yra tarsi knyga, kurią atsiverčiame tik tada, kai viskas aplinkui atrodo ramu ir aišku. Tačiau šiandienos skaitinys iš Apreiškimo knygos mums rodo kažką visai kitokio. Jonas girdi balsą: „Eik, paimk atvirą knygelę... imk ir suvalgyk ją.“ Tai nėra kvietimas ramiai paskaityti. Tai kvietimas priimti Dievo tiesą į patį savo gyvenimo centrą, į patį savo vidų. Jonas sako: „Mano burnoje ji buvo saldi kaip medus, bet kai suvalgiau, mano pilvą ji sugėlė.“ Šis vaizdas – saldumo ir kartumo susiliejimas – yra tikriausias mūsų gyvenimo kelionės atspindys. Mes pažįstame tą saldumą. Mes pažįstame skonį tos meilės, kurią Dievas mums dovanojo per mūsų brangųjį Benjaminą. Tai buvo medus – jo šypsena, jo aštrus protas, tas nuostabus, netikėtas jo polinkis kurti, tas jo „con chim airlines“, apie kurį jis kalbėdavo su tokiu užkrečiančiu kikėnimu. Jo buvimas mūsų gyvenime buvo saldesnis už bet kokį atlygį. Bet dabar, kai atėjo laikas, kurį mes vadiname „pilvo skausmu“ – tą kartų, sunkų, nepaaiškinamą netekties jausmą – mes klausiame, kaip šie du dalykai gali egzistuoti kartu. Kaip gali būti, kad tai, kas buvo tokia neapsakoma dovana, dabar neša tokią gilią žaizdą?
Įsižiūrėkite į šį vaizdą: knygelė, kuri tampa dalimi mūsų kūno. Dievo žodis nėra kažkas, ką mes tiesiog laikome rankose. Jis tampa mūsų dalimi, mūsų krauju, mūsų atmintimi. Kai jūs, Alane ir Thao, žiūrite į Beno nuotraukas, kai Ryanas prisimena savo brolį, jūs ne tik prisimenate praeitį. Jūs nešiojate jį savyje. Tas „medus“ – jo švelnumas, jo pagarba tėvams, tas nuostabus, tyras jo noras atiduoti visą savo taupyklę dėdei Williamui, net jei tai tebuvo pasiūlymas, kuris niekada neturėjo virsti realiu veiksmu – visa tai dabar yra jūsų sielos dalis. Jis jus išmokė kažko, ko niekas kitas negalėjo išmokyti. Jis išmokė jus, ką reiškia mylėti be skaičiavimo. Tai yra saldu. Ir tas „kartumas“ – tai tiesiog meilės kaina. Mes negalime turėti tokios šviesos, nejausdami tamsos, kai ji laikinai pasislepia nuo mūsų akių.
Evangelijoje mes matome Jėzų, įžengiantį į šventyklą. Jis mato ne šventą vietą, o „plėšikų urvą“. Jis mato vietą, kurioje žmonės pamiršo, dėl ko jie čia atėjo. Jie buvo užsiėmę prekėmis, mainais, skaičiavimais. Jėzus išvalo šventyklą, kad ji vėl taptų maldos namais. Mūsų širdys, brangūs tėvai, po birželio tryliktosios dažnai jaučiasi kaip ta šventykla, kurioje įvyko sukrėtimas. Jūs jaučiatės taip, tarsi kažkas išplėšė jūsų altorių. Jūs jaučiatės taip, tarsi jūsų namuose, jūsų „tobulame ketverte“, dabar tvyro triukšmas, kuris neleidžia girdėti Dievo. Bet Jėzus sako: „Mano namai turi būti maldos namai.“ Tai reiškia, kad jūsų skausmas, jūsų ašaros, jūsų klausimai, jūsų naktinis ilgesys – visa tai yra malda. Jums nereikia būti ramiems, kad būtumėte šventi. Jums nereikia slėpti savo skausmo, kad būtumėte su Dievu. Jėzus nori užeiti į tą „išvalytą“ šventyklą, į jūsų tuštumą, ir ten pasilikti.
Noriu kreiptis į jus, Alane ir Thao, su didžiausiu švelnumu. Aš žinau, kad po penkių mėnesių tas „kartumas“ pilve kartais virsta savigrauža. Aš žinau, kad jūs vis dar ieškote atsakymų ten, kur jų nėra. „Ar aš galėjau kažką padaryti? Ar aš nepastebėjau? Ar tai mano kaltė?“ Noriu, kad šiandien, prie šio altoriaus, jūs išgirstumėte Dievo balsą, kuris yra stipresnis už jūsų abejones. Jūs nieko nepraleidote. Jūs buvote Beno pasaulis, o jis buvo jūsiškis. Jūs mylėjote jį visa savo esybe. Jūs nepadarėte jokios klaidos, kuri būtų galėjusi pakeisti jo lemtį. Ligos, kurios atima iš mūsų vaikus, nėra tėvų nuodėmė. Tai nėra Dievo bausmė. Tai yra gyvenimo slėpinys, kurio mes negalime įminti, bet kurį mes galime išgyventi tik pasitikėdami. Leiskite sau būti atleistiems. Jūs nepadarėte nieko blogo. Jūs buvote patys geriausi tėvai, kokius Benas galėjo turėti.
Ryanai, mano mielas vaike, tu esi brolis, kurio meilė Benui yra tarsi tiltas tarp dangaus ir žemės. Aš žinau, kad tau sunku. Aš žinau, kad kai tu žiūri į tuščią kėdę, tu jauti tą „kartumą“. Bet prisimink, ką brolis tau paliko. Jis tau paliko savo drąsą, savo smalsumą, savo gebėjimą matyti pasaulį plačiai atmerktomis akimis. Tu nesi vienas. Tu esi dalis to „tobulo ketverto“, kuris dabar yra išskleistas per visą amžinybę. Benas tave saugo. Jis stebi tave ne iš toli, o iš ten, kur meilė yra pati tikriausia.
Mes dažnai galvojame apie dangų kaip apie vietą, kur viskas yra „saldus medus“. Bet Apreiškimo knyga sako, kad mes turime „pranašauti vėl“. Tai reiškia, kad mes turime tęsti gyvenimą. Mes turime liudyti meilę, kurią gavome. Benas gyveno intensyviai. Jis nebuvo tas, kuris slėptų talentus. Jis kūrė, jis svajojo, jis mylėjo. Jūs esate jo tęsinys. Kiekvienas jūsų gerumo veiksmas, kiekvienas jūsų bandymas išlikti stipriais, kiekvienas jūsų „labas rytas“ vienas kitam – tai yra Beno meilės tęsinys. Tai yra tas „medus“, kurį jūs dalinate pasauliui, nors jūsų širdyse vis dar jaučiamas kartumas.
Išeidami šiandien iš čia, neieškokite didelių atsakymų. Jie ateis laiku. Šiandien tiesiog paimkite vieną mažą dalyką – galbūt tai bus šypsena, kurią prisiminsite iš Beno, galbūt tai bus jo aistra aviacijai, galbūt tai bus tiesiog malda už kitą šeimą, kuri šiandien jaučiasi taip pat vieniša kaip jūs. Padarykite kažką gero kito žmogaus labui, kaip Benas norėjo atiduoti savo taupyklę. Tai yra būdas paversti jūsų skausmą šviesa. Tai yra būdas „suvalgyti knygelę“ – priimti Dievo valią, net kai ji skaudi, ir leisti jai tapti jūsų stiprybe.
Dievas jus myli. Jis girdi kiekvieną jūsų ašarą. Jis ne tik stebi jūsų skausmą, Jis jį neša kartu su jumis. Benas yra saugus Jo rankose. Jūs esate saugūs Jo rankose. Ir vieną dieną, kai viskas bus atversta, jūs suprasite, kad tas kartumas buvo tik trumpalaikis, o meilė, kurią jūs patyrėte, yra amžina. Tegu Viešpats laimina jūsų širdis, tegu Jis suteikia jums ramybę, kuri pranoksta visokį supratimą. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegul Viešpats laimina jūsų namus ir saugo jūsų širdis ramybėje. Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.