Trisdešimt antrosios eilinio laiko savaitės šeštadienis

Mes dažnai ieškome didelių ženklų. Mes norime, kad dangus prasiveržtų, kad ugnis nusileistų ant mūsų abejonių, kad problemos išsispręstų vienu mastu. Bet gyvenimas, tikrasis žmogaus gyvenimas, retai kada ateina su trenksmu. Jis prasideda kažkur tyliai, beveik nepastebimai. Šiandienos skaitiniai mus atveda prie tokių paprastų, kasdienių dalykų. Apaštalas Jonas savo laiške rašo Gaijui apie keliautojus, apie brolius, kurie išėjo dėl Vardo, nepriimdami nieko iš pagonių. Jis sako: „Mes turime juos paremti, kad taptume bendradarbiais tiesoje.“ Tai nėra grandiozinis planas. Tai paprastas duonos riekės pasidalinimas, stiklinė vandens, durų atvėrimas tam, kuriam reikia pagalbos. Tai rankos, kurios tiesiasi į kitą žmogų be jokio skaičiavimo, be jokio lūkesčio gauti atgal.

Įsižiūrėkite į šį vaizdą. Keliautojas kelyje, nešinas tik savo ilgais išbandymais, ir žmogus namuose, kuris išeina jam pasitikti. Tai tiltas tarp tų, kurie kenčia, ir tų, kurie turi namus. Ir šioje vietoje, lyg koks tylus atspindys, mūsų mintys nuklysta prie mūsų brangiojo Benjamino. Kai prisimename Beną, mes matome būtent šį judesį – ne teoriją, ne filosofiją, o gyvą, pulsuojančią širdį, kuri visada ieškojo, kaip prisidėti prie kito džiaugsmo ar palengvinti jo naštą. Prisiminkite, kaip jis, būdamas vos penkiolikos, su tuo savo nepakartojamu, vaikišku tiesumu pasisiūlė atiduoti visą savo taupyklę dėdei Williamui, kuris kovojo su ligos pasekmėmis. Jis jos niekada nesudaužė, nereikėjo – dėdė gavo reikiamą pagalbą, o taupyklė liko sveika. Bet pats tas mostas... tas visiškas, nepagalvojant apie save, iš pačių sielos gelmių kunkuliuojantis noras atiduoti viską, ką turi, vardan kito – tai buvo jo dvasios esmė. Jis neskaičiavo. Jis tiesiog mylėjo.

Evangelijoje Jėzus mums pasakoja apie nenuilstančią našlę. Ji eina pas teisėją, kuris nebijo nei Dievo, nei žmonių. Ji eina vėl ir vėl. Ji nesustoja. Ir Jėzus užduoda tą klausimą, kuris skamba lyg aulinis dūris mūsų širdyse: „Argi Dievas nesukurs teisingumo savo išrinktiems, kurie šaukiasi jo dieną naktį? Bet kai Sūnus Žmogaus ateis, ar ras tikėjimą žemėje?“ Štai kur mes visi stovime. Mes stovime tarp ilgesio ir tikėjimo. Mes šaukiamės Dievo dieną naktį, nes mūsų širdyse tebėra ta tuščia vieta. Alane, Thao, Ryanai... aš žinau, kad šiandien, praėjus penkiems mėnesiams nuo birželio tryliktosios, kai Benas peržengė amžinybės slenkstį, jūsų namuose vis dar tvyro ta sunki tyla. Jūs vis dar prisimenate jo juoką, kai jis kalbėdavo apie savo svajonių oro linijas, tą „con chim airlines“, kurią jis kūrė su tokiu šviesiu, užkrečiamu kikenimu. Jūs matote jo pėdsakus visur – jo kompiuterio kode, jo svajonėse, tose nesuskaičiuojamose kelionėse po pasaulį, kurias jūs mketuri suėjote kartu, nuo tolimų Azijos didmiesčių iki Romos ir Lurdo. Ir kai naktys tampa per ilgos, į jūsų širdis kartais pasibeldžia tas graužiantis, tylus klausimas: „Kodėl? Ar aš kažką praleidau? Ar galėjau padaryti daugiau? Galbūt čia mano kaltė?“ Noriu, kad šiandien padėtumėte šį sunkų kaltės akmenį ant šio altoriaus. Išgirskite tiesą iki pat gylių: ligos, kurios atima iš mūsų vaikus, niekada nėra tėvų nuodėmė. Dievas nebaudžia tėvų per jų vaikus. Kai Jėzus susidūrė su kančia, Jis niekada neieškojo kaltų; Jis žinojo, kad kai kurie dalykai šiame pasaulyje yra visiškai už mūsų žmogiškojo valdymo ribų. Jūs mylėjote Beną tobula, visaširde meile. Jūs nieko nepraleidote. Jūs buvote jo pasaulis, o jis – jūsiškis. Atleiskite sau, kaip Dievas jau seniai jums atleido, ir leiskite šiam akmeniui nukristi.

…Ir štai čia įvyksta tas virsmas, ta šviesa, kuri prasiskverbia pro debesis. Jėzus mus kviečia ne pasiduoti nuovargiui, o pasitikėti. Benjaminas dabar yra toje nesugrioviamoje šviesoje, kur nebeliko jokių ligoninės sienų, jokio dusulio, jokio vargo. Prisiminkite tą sapną, kurį tėtis regėjo... Benas stovi prie durų, atrodydamas visiškai stiprus ir sveikas, vilkėdamas žalius šortus, ir sako: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết. Con tự thở được bình thường mà... sao con lại bị như vầy?“ Ir kai tėtis jį apkabino, Benas nusiramino ir pasakė tuos nuostabius žodžius: „Không sao đâu, con sẽ dõi theo ba mẹ.“ Jis yra ten, dangaus puotoje, tarp tų, kurie švenčia amžinąją pergalę. Jis žiūri į jus su ta pačia švelnia šypsena, rodydamas savo breketus, su tuo savo lengvu, šviesiu džiaugsmu.

Ryanai, broli, mano mielas vaike... tu neprivalai nešti šio ilgesio vienas. Jūs buvote ir visada liksite tobulas ketvertas. Benas nepamiršo jūsų bendrų akimirkų, jūsų bėgimo badmintonio aikštelėje, jūsų pasivaikščiojimų. Kai dabar augi, kai kuri savo ateitį, žinok, kad tavo brolis yra šalia tavęs kaip tylus, šviesus angelas sargas. Jo meilė tau nesibaigė mirtimi; ji tik tapo beribė.

O visiems jums, kurie klausotės šios žinios – mamoms ir tėčiams, nešiojantiems sunkų kryžių, broliams ir seserims, tyliai ilgesio kamputyje verkiančiams vaikams – išgirskite: Dievas neskaičiuoja jūsų ašarų, Jis jas renka į savo indą. Jūsų gyvenimas nėra sudužęs pastatas; jūs esate Dievo šventovė, kurioje Jo Dvasia toliau dega.

Išeikite šiandien pro šias duris ne su tuštumos jausmu, bet su viena maža, šviesia dovana. Paimkite savo kasdienybę ir paverskite ją mažu meilės veiksmu Benui – galbūt tuo tyliu gerumu vargšui, galbūt stikline švaraus vandens, duota tam, kam jos reikia, galbūt paprastu „labas rytas“, pasakytu su šypsena tiems, kurie šalia jūsų. Benas tebegyvena per jūsų meilę. Ir Dievas laiko jus savo delnuose – šiandien, rytoj, ir per amžių amžius. Amen.