Švenčiausiosios Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės minėjimas

Mes dažnai įsivaizduojame, kad mūsų gyvenimas yra tarsi kruopščiai suplanuotas skrydžio maršrutas. Mes tikime, kad jei tik atidžiai stebėsime prietaisus, jei tik teisingai nustatysime kursą ir laikysimės visų saugumo taisyklių, galėsime išvengti bet kokios turbulencijos. Benjaminas Vo, mūsų brangusis Benas, buvo berniukas, kurio genialus protas puikiai suprato šią logiką. Jis gyveno su ta nuostabia, vaikiška aistra lėktuvams, su tuo užsidegimu, kurį jautė kiekvieną kartą stebėdamas „Boeing 737“ kilimą ar kalbėdamas apie savo svajonių oro linijas – „Con Chim Airlines“. Prisiminkite tą švelnų jo kikenimą, tą spindinčią šypseną, kai jis dalindavosi savo planais. Jis buvo berniukas, kuris matė pasaulį kaip didelį, įdomų inžinerinį stebuklą, kurį galima pažinti, suvaldyti ir, svarbiausia, mylėti.

Tačiau šiandienos Evangelija mus kviečia į visiškai kitokią, gilesnę tikrovę. Mokiniai prieina prie Jėzaus ir prašo vieno dalyko: „Viešpatie, išmokyk mus melstis.“ Jie neprašo Jėzaus išmokyti juos stebuklų, jie neprašo valdžios ar sėkmės. Jie prašo to, kas yra visko pagrindas – ryšio su Tėvu. Jėzus jiems duoda maldą, kuri nėra ilga, nėra sudėtinga, bet ji yra viską keičianti. Jis sako: „Tėve, teesie šventas tavo vardas.“ Tai nėra tik žodžiai. Tai yra kvietimas atiduoti savo gyvenimą į rankas to, kuris yra didesnis už bet kokį mūsų planą, už bet kokią mūsų baimę.

Sustokime ties šiuo vienu vaizdu – su „Tėve, teesie šventas tavo vardas“. Tai yra tarsi inkaras, kurį metame į audringą jūrą. Kai gyvenimas tampa per sunkus, kai tyla namuose atrodo per gili, kai rytai po birželio tryliktosios atrodo tarsi migla, šis kvietimas tėra vienas: tiesiog būti. Tiesiog būti Dievo akivaizdoje. Benjaminas, nors ir buvo berniukas, gyvenęs ateities technologijų pasaulyje, turėjo šią paprastą, vaikišką širdį, kuri mokėjo pasitikėti. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas penkiolikos, pasakė tėvams, kad nori atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo širdies „Tėve, teesie šventas tavo vardas“. Tai buvo jo vaikiška, bet gili įžvalga, kad gyvenimo esmė yra ne kaupimas, o atidavimas. Jis suprato, kad mūsų tikrasis turtas yra tai, kiek mes esame pasirengę atiduoti kitiems.

Noriu pasakyti jums visą tiesą, nes tik tiesa gali suteikti tikrą paguodą. Alanai, Thao, aš žinau, kiek sveria šios dienos. Žinau, kaip atrodo rytai, kai pirma mintis sunki kaip akmuo, ir naktys, kai namų tyla tampa per gili. Kai netenki vaiko, širdyje neišvengiamai kyla tas sunkus, graužiantis klausimas: ar aš galėjau padaryti daugiau? Ar kažko nepastebėjau? Ar mano meilė buvo nepakankamai budri? Noriu, kad šiandien, prieš Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą ir neginčijamą tiesą: Dievas jūsų nekaltina. Jūs buvote tėvai, kurie mylėjo tobulai, širdimi ir siela. Ši netektis nebuvo jokio klaidingo žingsnio pasekmė. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – Jėzus atsakė aiškiai: nei jis, nei jo tėvai. Kai kurios audros gyvenime užklumpa mus be jokios žmogiškos kaltės. Jūs nepraleidote nieko. Jūs buvote šalia kiekvieną akimirką, jūs nešėte jį ant rankų ir savo širdyse. Atiduokite tą sunkų kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Dievas nėra tas, kuris baudžia; Jis yra tas, kuris pasitinka prie vartų. Jūs nepadarėte jokios klaidos, kurios būtų buvę galima išvengti. Kai kurios ligos, kai kurie skausmai tiesiog ateina, ir jokia žmogaus valia, joks budrumas negalėjo jų sustabdyti. Būkite laisvi nuo šio kaltės jausmo, nes Dievas jus mato kaip tuos, kurie mylėjo iki galo.

O tau, Ryanai, brangus broli, noriu pasakyti: tavo brolis tave be galo mylėjo. Kai prisimeni jį, kai galvoji apie jūsų bendras akimirkas, žinok, kad ta meilė niekur nedingo. Ji gyvena tavyje. Būk drąsus, būk smalsus, eik į priekį gyvenime su ta pačia šviesa, kuria dalijosi tavo brolis. Jis stebi tave su šypsena. Tu esi jo širdies dalis, tęsianti kelionę šioje žemėje. Tavo brolis dabar yra tavo angelas sargas, kuris tave pažįsta geriau nei bet kas kitas. Kai jautiesi vienišas, prisimink, kad jis yra šalia, kad jis džiaugiasi kiekvienu tavo žingsniu, kiekviena tavo sėkme.

Šiandienos skaitinys iš Pauliaus laiško galatams mums primena, kad Dievo malonė mus pasiekia ne per mūsų pastangas atitikti kažkokius standartus, o per tikėjimą. Paulius drąsiai stoja prieš Petrą, kai pamato, kad šis nuklysta nuo Evangelijos tiesos. Jis primena, kad mes esame laisvi Kristuje. Ir ši laisvė yra tai, ką Benas nešiojosi savo širdyje. Jis nebuvo pririštas prie baimės. Jis buvo laisvas mylėti, laisvas svajoti, laisvas dovanoti. Jo gyvenimas, nors ir trumpas, buvo pilnas šios laisvės. Tai, kad jo vardu buvo išgręžtas šulinys Vietname, kad jo meilė „teka“ per vandenį, suteikiantį gyvybę kitiems – tai yra tikrasis jo palikimas. Tai yra jo „Tėve, teesie šventas tavo vardas“, kuris niekada neišseks.

Kai šiandien praversite šios maldos duris ir išeisite į savo kasdienybę, paimkite su savimi vieną paprastą dalyką. Kai pamatysite danguje praskrendantį lėktuvą ar paukštį, nusišypsokite. Prisiminkite, kad Benjaminas yra danguje, kur viskas yra aišku, kur nėra jokio skausmo, tik Dievo šviesa. Ir žinokite, kad meilė, kurią jūs jam atidavėte, niekada nebuvo veltui. Ji yra tas vaisius, kurį Dievas priima į savo namus. Būkite ramybėje, nes jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose. Jis laiko jus dabar, šiandien ir per amžius. Ir atminkite: jūs ne tik nešate savo kryžių, jūs nešate jį kartu su Kristumi, kuris pats tapo mūsų „artimu“, kad mes niekada nebebūtume vieni. Jūs esate saugūs, jūs esate matomi, jūs esate nešami. Amen.