Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Ramybė jums, susirinkusiems į šią šventąją valandą ieškoti Viešpaties paguodos ir šviesos.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai įsivaizduojame savo gyvenimą kaip kruopščiai prižiūrimą sodą. Mes sodiname jame viltis, laistome jas savo pastangomis, statome apsaugines tvoras, kad niekas, kas trapu, nebūtų sunaikinta. Mes tikime, kad jei tik pakankamai atidžiai dirbsime, jei tik užtikrinsime, kad kiekviena detalė būtų savo vietoje, derlius bus saugus. Benjaminas Vo, mūsų brangusis Benas, buvo berniukas, kurio genialus protas puikiai suprato šią tvarką. Jis mokėjo analizuoti, konstruoti, kurti sistemas – nuo matematikos uždavinių iki debesų infrastruktūros. Jis gyveno su ta nuostabia, vaikiška viltimi, kad pasaulį galima suprasti ir suvaldyti, kad viskas turi savo logiką ir savo vietą.
Tačiau šiandienos skaitiniai mus kviečia pažvelgti į vynuogyną, kuris yra ne mūsų, o Dievo. Izaijo pranašystėje Viešpats klausia: „Ką dar galėjau padaryti savo vynuogynui, ko nepadariau?“ Tai klausimas, kuris paliečia kiekvieno tėvo ir motinos širdį. Mes nuolat klausiame savęs: ar dar ką nors galėjau padaryti? Ar dar labiau galėjau saugoti? Ar dar daugiau meilės galėjau atiduoti? Mes norime būti tie, kurie apsaugo viską nuo bet kokio netikėtumo. Ir kai gyvenimo audros vis tiek ateina, kai vynuogynas atrodo nusiaubtas, mes jaučiamės taip, lyg būtume praradę visą savo triūso prasmę.
Noriu, kad šiandien sustotume ties vienu vaizdu – su vynuogyno tvora. Evangelijoje Jėzus sako, kad savininkas pastatė tvorą, iškasė spaudyklą, pastatė bokštą. Jis padarė viską, kad vynuogynas būtų saugus. Mes taip pat statome tvoras aplink savo mylimiausius. Mes saugome juos savo dėmesiu, savo maldomis, savo buvimu. Bet kartais, paslaptingu ir mums nesuprantamu būdu, tvoros tampa per žemos, o gyvenimas mus nustebina netikėtumais, kurių negalėjome numatyti. Benjaminas buvo berniukas, kuris savo gyvenimu mokė mus ne tik inžinerijos, bet ir atviros širdies. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas penkiolikos, pasakė jums, kad nori atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo širdies „tvora“, kuri nebuvo skirta užsidaryti nuo pasaulio, bet skirta atiduoti viską, ką turėjo. Tai buvo jo tikrasis turtas – ne tai, ką jis sukaupė, o tai, kiek jis mylėjo.
Noriu pasakyti jums visą tiesą, nes tik tiesa gali suteikti paguodą. Kai netenki vaiko, kai namuose lieka tyla, kurioje skamba tik prisiminimai, širdyje neišvengiamai kyla tas sunkus, graužiantis klausimas: ar aš galėjau padaryti daugiau? Ar kažko nepastebėjau? Ar mano meilė buvo nepakankamai budri? Noriu, kad šiandien, prieš Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą ir neginčijamą tiesą: Dievas jūsų nekaltina. Jūs buvote tėvai, kurie mylėjo tobulai, širdimi ir siela. Ši netektis nebuvo jokio klaidingo žingsnio pasekmė. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – Jėzus atsakė aiškiai: nei jis, nei jo tėvai. Kai kurios audros gyvenime užklumpa mus be jokios žmogiškos kaltės. Jūs nepraleidote nieko. Jūs buvote šalia kiekvieną akimirką, jūs nešėte jį ant rankų ir savo širdyse. Atiduokite tą sunkų kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Dievas nėra tas, kuris baudžia; Jis yra tas, kuris pasitinka prie vartų.
Alanai, Thao, aš žinau, kiek sveria šios dienos. Žinau, kaip atrodo rytai, kai pirma mintis sunki kaip akmuo, ir naktys, kai namų tyla tampa per gili. Bet padėkite savo skausmą į tas pačias rankas, kurios laiko ir Benjaminą. Jis danguje nėra toli. Jis yra ten, kur džiaugiasi Jėzus, kur mažutėliai regí Tėvo veidą. Jo šypsena, jo švelnus būdas, jo kikenimas kalbant apie „Con Chim Airlines“ – tai dabar priklauso amžinybei. Jo meilė, kurią jis taip dosniai dalijo, niekur nedingo. Ji tapo dalimi to „vynuogyno“, kurį Dievas dabar puoselėja savo danguje.
O tau, Ryanai, brangus broli, noriu pasakyti: tavo brolis tave be galo mylėjo. Kai prisimeni jį, kai galvoji apie jūsų bendras akimirkas, žinok, kad ta meilė niekur nedingo. Ji gyvena tavyje. Būk drąsus, būk smalsus, eik į priekį gyvenime su ta pačia šviesa, kuria dalijosi tavo brolis. Jis stebi tave su šypsena. Tu esi jo širdies dalis, tęsianti kelionę šioje žemėje. Tavo brolis dabar yra tavo angelas sargas, kuris tave pažįsta geriau nei bet kas kitas.
Šiandienos skaitiniai mus moko, kad Dievas yra vynuogyno savininkas. Jis žino, kada ateina derliaus metas, ir Jis žino, kaip rūpintis kiekvienu augalu. Mes dažnai norime, kad mūsų „vynuogynas“ augtų pagal mūsų planą, bet Dievas turi savo, daug didingesnį planą. Jis kviečia mus pasitikėti, net kai viskas atrodo neaišku. Paulius laiške filipiečiams sako: „Turėkite ramybę, kuri pranoksta visą supratimą.“ Tai yra ramybė, kuri ateina tada, kai mes nustojame patys save kaltinti ir atiduodame savo širdis Dievui.
Kai šiandien praversite šios maldos duris ir išeisite į savo kasdienybę, paimkite su savimi vieną paprastą dalyką. Kai pamatysite danguje praskrendantį lėktuvą ar paukštį, nusišypsokite. Prisiminkite, kad Benjaminas yra danguje, kur viskas yra aišku, kur nėra jokio skausmo, tik Dievo šviesa. Ir žinokite, kad meilė, kurią jūs jam atidavėte, niekada nebuvo veltui. Ji yra tas vaisius, kurį Dievas priima į savo namus. Būkite ramybėje, nes jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose. Jis laiko jus dabar, šiandien ir per amžius. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegul Viešpats jus laimina, saugo ir teikia ramybę, kuri pranoksta visą mūsų supratimą. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.