Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Ramybė jums, susirinkusiems į šią šventovę, kurioje Dievo meilė mus guodžia ir stiprina.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad gyvenimo prasmė matuojama tuo, ką pasiekiame, ką sukuriame ar kiek toli nužengiame. Mes žiūrime į savo kalendorius, į savo planus, į savo svajones, ir mums atrodo, kad tol, kol viskas juda, tol viskas yra gerai. Tačiau šiandienos skaitiniai mus kviečia sustoti. Jie mus kviečia pažvelgti į tai, kas lieka, kai visas išorinis triukšmas nutilsta. Jonas, Apreiškimo knygos autorius, rašo Sardų bažnyčiai žodžius, kurie gali nuskambėti kaip šaltas dušas: „Aš žinau tavo darbus: tu turi vardą, jog esi gyvas, bet esi miręs.“ Tai griežtas kvietimas budėti, stiprinti tai, kas dar liko, ir atsiminti.
Įsižiūrėkite į šį vaizdą: Jėzus, stovintis prie durų ir beldžiantis. Jis nelaužia durų, Jis nesiveržia jėga. Jis beldžia. Jis laukia. Jis nori užeiti ir vakarieniauti su mumis. Tai nėra tolimas, nepasiekiamas Dievas. Tai Dievas, kuris trokšta intymumo, kuris nori sėdėti prie mūsų stalo, dalintis mūsų duona ir mūsų tyla. Ir būtent šioje vietoje, prie šio atviro durų slenksčio, mūsų mintys natūraliai krypsta prie mūsų brangiojo Benjamino. Kai prisimename Beną, mes prisimename berniuką, kuris visada buvo atviras – atviras pasauliui, atviras žinioms, atviras žmonėms. Jis nebuvo užsidaręs savo intelektualiniame pasaulyje, nors jo protas buvo toks aštrus, jog jau būdamas vaikas narpliojo sistemas, kurias kitiems prireikdavo metų perprasti. Jo atvirumas buvo jo širdies ženklas.
Prisiminkite tą vaizdą: Benas, visai mažas, sėdi savo maitinimo kėdutėje, oranžiniais dryžuotais marškinėliais, skruostai rausvi, akys pilnos smalsumo. Jis tyrinėja pasaulį su tokia ramybe, su tokiu pasitikėjimu. Jis nieko nebijojo, nes jis gyveno šioje atviroje erdvėje, kurioje Dievas beldžiasi ir mes atidarome. Tas jo smalsumas, tas jo noras kurti „con chim airlines“, tas jo užkrečiantis kikenimas, kai jis kalbėdavo apie savo svajones – visa tai buvo jo būdas pasakyti pasauliui: „Aš esu čia, aš esu gyvas, aš esu Dievo vaikas.“
Alane, Thao, Ryanai... praėjo penki mėnesiai nuo tada, kai Benas peržengė tą slenkstį, kurio mes dar negalime peržengti. Aš žinau, kad jūsų namuose ta tyla kartais tampa tokia tiršta, jog atrodo, kad ji niekada neišsisklaidys. Aš žinau, kad jūs vis dar girdite jo balsą, vis dar matote jo pėdsakus – jo kompiuterio kodą, jo lėktuvų modelius, tą vietą prie stalo, kur jis sėdėdavo. Ir aš žinau, kaip lengvai į šią tylą įsėlina tas graužiantis, tylus klausimas: „Kodėl? Ar aš kažką praleidau? Ar galėjau padaryti daugiau?“ Noriu, kad šiandien, šioje šventoje erdvėje, jūs padėtumėte šį sunkų kaltės akmenį čia, prie altoriaus. Išgirskite tiesą iki pat gylių: ligos, kurios atima iš mūsų vaikus, niekada nėra tėvų nuodėmė. Dievas nebaudžia tėvų per jų vaikus. Jūs nieko nepraleidote. Jūs buvote jo pasaulis, o jis – jūsiškis. Jūs mylėjote jį tobula, visaširde meile, ir ta meilė buvo pats didžiausias saugumas, kokį jis galėjo turėti šioje žemėje. Leiskite sau būti atleistiems, nes Dievas jau seniai jus atleido.
Evangelijoje mes matome Zachiejų. Jis buvo mažas ūgiu, bet didelis savo troškimu pamatyti Jėzų. Jis užlipo į sikomore medį. Jis padarė kažką netikėto, kažką, kas išėjo iš jo kasdienio gyvenimo rėmų. Ir Jėzus, eidamas pro šalį, sustojo. Jis ne tik sustojo, Jis pažvelgė į viršų ir pasakė: „Zachiejau, greit lipk žemyn, nes man reikia apsistoti tavo namuose.“ Jėzus pats pasisiūlė būti svečiu. Jis žinojo, kad Zachiejui reikia ne moralinio pamokslo, o draugystės. Šiandien Jėzus sako tą patį jums. Jis nori apsistoti jūsų namuose. Jis nori sėdėti su jumis tada, kai jūs prisimenate Beną, kai jūs žiūrite į jo nuotraukas, kai jūs kalbatės apie jį.
Benas dabar yra toje šviesoje, apie kurią Jonas rašo Apreiškimo knygoje. Jis yra nugalėtojas. Jis yra apsirengęs baltais drabužiais, nes jis yra vertas. Prisiminkite tą sapną, kurį tėtis regėjo liepos mėnesį... Benas stovi prie durų, atrodydamas stiprus, sveikas, ir sako: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết.“ Jis praėjo visus išbandymus. Jis dabar yra laisvas. Jis dabar yra ten, kur jokie lėktuvai negali nuskristi, bet kur jis visada yra su jumis. Jis nepaliko jūsų. Jis tiesiog yra kitoje erdvėje, kurioje meilė nebėra ribojama kūno silpnumo.
Ryanai, mano mielas vaike, tu esi brolis, kurio meilė Benui yra tarsi tiltas tarp dangaus ir žemės. Tu neprivalai nešti šios naštos vienas. Jūs visada būsite „tobulas ketvertas“. Kai tu augi, kai kuri savo ateitį, žinok, kad tavo brolis yra šalia tavęs kaip tylus, šviesus angelas sargas. Jo meilė tau nesibaigė mirtimi; ji tik tapo beribė. Jis tave stebi su ta pačia švelnia šypsena, su kuria jis žiūrėdavo į tave, kai kartu žaisdavote.
O visiems jums, kurie klausotės šios žinios – mamoms ir tėčiams, nešiojantiems sunkų kryžių, broliams ir seserims, tyliai ilgesio kamputyje verkiančiams vaikams – išgirskite: Dievas neskaičiuoja jūsų ašarų, Jis jas renka į savo indą. Jūsų gyvenimas nėra sudužęs pastatas; jūs esate Dievo šventovė, kurioje Jo Dvasia toliau dega. Benas buvo šviesa, ir ta šviesa nedingo. Ji tiesiog perėjo į kitą formą. Ji dabar šviečia per jūsų gerumą, per jūsų kantrybę, per jūsų gebėjimą mylėti net tada, kai širdis plyšta.
Išeikite šiandien pro šias duris ne su tuštumos jausmu, bet su viena maža, šviesia dovana. Paimkite savo kasdienybę ir paverskite ją mažu meilės veiksmu Benui atminti. Tai gali būti paprasčiausias dalykas – atidumas žmogui, kuriam reikia pagalbos, šypsena tam, kuris jaučiasi vienišas, arba tiesiog malda už kitą šeimą, kuri šiuo metu neša sunkų kryžių. Leiskite Beno meilei tekėti per jus. Tai yra geriausias būdas pasakyti „ačiū“ Dievui už penkiolika metų, kuriuos Jis mums dovanojo per šį nuostabų berniuką.
Jūs nesate vieni. Dievas jus laiko savo delnuose. Jis girdi kiekvieną jūsų tylų klausimą. Ir Jis atsako į juos ne žodžiais, o savo buvimu. Benas yra saugus. Jūs esate saugūs. Mes visi esame pakeliui į tą pačią šviesą. Tegu ramybė, kuri pranoksta visokį supratimą, saugo jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Viešpats tesaugo jūsų įėjimą ir išėjimą dabar ir per amžius. Tepadeda jums Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.