Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Būkite pasveikinti šioje bendrystėje, kurioje susirenkame švęsti Dievo žodį ir rasti jame atgaivą savo sieloms.
Viešpatie, pasigailėk. Kristau, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk.
Šiandien, žvelgdami į šventąjį Ignotą Antiochijietį, mes matome žmogų, kurio visas gyvenimas tapo tarsi vienu dideliu, ryžtingu mostu į Dievo pusę. Jis nebuvo tas, kuris bijojo mirties; jis buvo tas, kuris troško būti „Kristaus duona“, sumalta per kankinystę, kad taptų visiškai priklausanti savo Viešpačiui. Šis Ignoto atsidavimas, ši jo vidinė laisvė, man primena kitą, daug jaunesnį, bet ne mažiau šviesų gyvenimą – mūsų brangųjį Benjaminą Vo.
Prisiminkite tą vaizdinį: Benas, visada pasinėręs į savo pasaulį, kur logika, matematika ir sudėtingi AWS debesų infrastruktūros kodai susipina su jo begaliniu, vaikišku smalsumu. Jis buvo berniukas, kuris matė pasaulį kaip didelę, veikiančią sistemą, tačiau jo širdis niekada netapo šalta. Priešingai, ji buvo kaip atviras langas. Ar kada nors matėte tą nuotrauką, kurioje Benas ir Ryanas, broliai, susispaudę restorano kabinoje po bažnytinio susibūrimo? Jie ten tokie gyvi, tokie tikri, apsupti draugų ir savo „Eucharistinio jaunimo“ uniformų. Ten nėra jokio apsimetinėjimo. Tik vaikiškas džiaugsmas, tik paprastas buvimas kartu. Tai buvo Beno esmė – jis ne tik suprato, kaip veikia technologijos, jis suprato, kaip veikia meilė.
Šiandienos skaitinyje iš laiško Efeziečiams šventasis Paulius rašo: „Tegu jis apšviečia jūsų širdies akis, kad pažintumėte, kokia yra jo šaukimo viltis.“ Širdies akys. Tai ne fizinis regėjimas, kurį Benas naudojo stebėdamas lėktuvus oro uostuose, tai gilesnis matymas – matymas meilės, kuri peržengia visas ribas. Paulius kalba apie Kristų, kuris yra „visatos galva“. Ir čia, šiame taške, mūsų skausmas susiduria su šviesa. Kai mes žiūrime į tuščią kėdę, mes matome netektį. Kai Dievas žiūri į Beną, Jis mato savo sūnų, kurį Jis pats pergalės jėga iškėlė aukščiau visų principatų ir galių.
Alane, Thao, Ryanai, aš žinau, kad praėjus keturiems mėnesiams po birželio tryliktosios, tas ilgesys nėra kažkas, kas tiesiog praeina. Tai yra jūsų kasdienybės dalis. Tai yra tas tylus balsas, kuris pasigirsta ryte, kai dar nespėjote prabusti. Kai netenki vaiko, kai brolis netenka savo geriausio draugo, pasaulis tarsi praranda savo spalvas. Jūs dažnai klausiate savęs – ar galėjau padaryti daugiau? Ar kažką praleidau? Noriu, kad šią akimirką, stovėdami prieš Viešpaties akivaizdą, išgirstumėte šią tiesą: jūs nepadarėte jokių klaidų. Jūsų meilė buvo tobula. Jūs buvote tie, kurie nešė jį ant savo rankų, kurie mylėjo jį kiekviena savo sielos ląstele. Kai Jėzus susidūrė su aklu žmogumi, Jis aiškiai pasakė: nei jis, nei jo tėvai nusidėjo. Ligos, kurios užklumpa mus, nėra bausmė. Jos nėra jūsų kaltė. Atiduokite tą akmenį. Jis per sunkus, kad jį neštumėte. Jūs esate laisvi.
Pažiūrėkite į Evangeliją. Jėzus sako: „Ką aš jums sakau tamsoje, skelbkite šviesoje.“ Benas savo gyvenime, savo tyliame dosnume, skelbė šviesą. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas vos penkiolikos, pasakė tėvams, kad nori atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo širdies atvirumas. Tai buvo jo „šviesa“. Jis nebuvo pririštas prie savo daiktų, prie savo „GitHub“ kodų ar savo svajonių apie „Con Chim Airlines“. Jis buvo laisvas. Jis buvo pasirengęs atiduoti viską. Argi tai nėra tai, ką šventasis Ignotas Antiochijietis vadino krikščionio pašaukimu? Būti dovana?
Benjaminas dabar yra toje šviesoje, apie kurią rašo Paulius. Jis yra ten, kur jokie techniniai gedimai neegzistuoja, kur jo svajonių oro linijos skrenda per amžinybės debesis, kur jis yra saugus, kur jis yra su Kristumi. Jis žiūri į jus, Ryanai, su tuo savo švelniu šypsniu. Jis džiaugiasi kiekvienu tavo žingsniu. Tu nesi vienas. Tavo brolis yra tavo angelas. Ir tėveliai – Alane, Thao – jūs esate tie, kurie išaugino šviesą. Jūsų meilė niekur nedingo. Ji tebegyvena, ji tebetęsia savo darbą pasaulyje, net ir per tokius paprastus dalykus kaip šulinys, iškastas jo vardu ten, kur žmonėms reikia vandens. Tai yra Beno meilė, kuri teka toliau.
Kai šiandien išeisite pro šias duris, neikite vieni. Neikite su kaltės našta. Paimkite su savimi šį vieną dalyką: Dievas jus mato. Jis mato jūsų ašaras, Jis skaičiuoja jūsų širdies plakimus. Jūs esate Jo vaikai, lygiai taip pat, kaip ir Benjaminas. Ir kaip šventasis Ignotas, kuris drąsiai žengė į amžinybę, Benas taip pat žengė ten, kur nėra jokio skausmo, tik begalinė, niekada nesibaigianti šviesa. Tegu ta šviesa apšviečia jūsų širdies akis šiandien, kad pamatytumėte: jūs esate mylimi, jūs esate saugūs, jūs esate nešami. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Viešpats tesaugo jūsų širdis savo ramybe. Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios palaiminimas tebūna su jumis visada. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.