Ketvirtadienis, dvidešimt penktoji eilinio laiko savaitė

Mes dažnai įsivaizduojame, kad gyvenimas yra tarsi didžiulis, kruopščiai suplanuotas technologinis projektas. Mes brėžiame linijas, kuriame sistemas, tikimės, kad jei tik laikysimės nustatyto kurso, pasieksime tikslą. Mūsų brangusis Benjaminas Vo, mūsų Benas, buvo berniukas, kuriam ši inžinerinė tikrovė buvo itin artima. Jo aštrus, analitinis protas skrodė debesų infrastruktūros sudėtingumą su tokiu lengvumu, kad atrodė, jog pasaulis yra tik didelis, atviras žemėlapis, kurį reikia ištyrinėti. Jis buvo berniukas, kurio vaizduotėje gimė „Con Chim Airlines“ – oro linijų bendrovė, apie kurią jis kalbėdavo su tokiu kikenimu ir šypsena, kad rodėsi, jog visas pasaulis yra atviras, pasiekiamas ir kupinas nuotykių. Jis buvo berniukas, kurio akys visada ieškojo horizonto, o širdis – ryšio su kitais. Prisimenu tą vaizdą: Benas, stovintis San Francisko gatvėje, apsirengęs šviesiai mėlynu džemperiu, su raudona „Puma“ kuprine, pasirengęs naujam atradimui. Jis buvo žmogus, kuris ne tik mokėsi, bet ir kūrė, kodavo, svajojo. Tačiau šiandien Dievo Žodis mus kviečia į kitą tikrovę, kuri pranoksta bet kokį inžinerinį planą.

Pranašas Koheleto knygoje šiandien mums sako: „Tuštybių tuštybė, – sako Koheleto, – tuštybių tuštybė! Visa yra tuštybė!“ Tai skamba itin griežtai, beveik šaltai. Argi tai reiškia, kad visa, ką mes kuriame, ką mylime, ką statome, yra bevertė? Ar „Con Chim Airlines“ svajonės, ar Benjamino genialūs algoritmai, ar mūsų tėvų meilė – viskas tėra dūmai vėjyje? Ne. Pranašas mus kviečia pažvelgti ne į tai, kas laikina, o į tai, kas lieka. Jis sako: „Viena karta nueina, kita ateina, o žemė pasilieka per amžius.“ Mes esame šios žemės dalis, bet mes esame pašaukti amžinybei. Mes dažnai bandome „užpildyti“ savo gyvenimą darbais, pasiekimais, nuolatiniais „naujais“ dalykais, tikėdamiesi, kad tai suteiks mums ramybę. Tačiau Koheleto mus perspėja: „Akis nepasisotina matydama, ausis neprisipildo girdėdama.“ Mes ieškome kažko, kas yra už šio pasaulio ribų.

Noriu, kad kartu su manimi pabūtumėte su vienu vaizdu – besileidžiančia saule. Evangelijoje girdime, kaip Erodas, tetrarchas, yra „labai sutrikęs“. Jis girdi apie Jėzų ir klausia: „Kas gi yra šitas, apie kurį girdžiu tokius dalykus?“ Erodas ieško atsakymų, jis bando „pamatyti“ Jėzų, bet jo žvilgsnis yra aptemdytas baimės ir valdžios troškimo. Jis mato tik praeitį – „Jono aš nukirsdinau galvą“. Jis mato tik mirtį. Argi mes nepažįstame šio jausmo? Kai mus užklumpa didžiausias skausmas, kai prarandame tai, ką mylime labiausiai, mes klausiame: „Kodėl? Kodėl šis kelias? Kodėl ši pabaiga, kai tiek daug potencialo buvo pradžioje?“ Mes jaučiamės tarsi Erodas, žiūrintis į tuščią vietą, kur kažkada buvo gyvybė, ir bandantis suprasti, kur dingo šviesa. Mes ieškome atsakymų ten, kur jų nėra – praeityje, savo kaltėse, savo analizėse.

Tačiau Jėzus yra kitur. Jis nėra ten, kur Erodas tikisi Jį rasti. Jis nėra tarp valdžios intrigų ar baimės šešėlių. Jis yra ten, kur yra skausmas, kur yra meilė, kur yra tiesa. Kai mes jaučiamės sutrikę, kai mūsų širdys yra „tuštybės“ akivaizdoje, mes turime nustoti ieškoti Jėzaus pagal savo pačių taisykles. Mes turime leisti Jam mus surasti. Benas gyveno šią tiesą. Jis buvo berniukas, kuris mokėjo klausytis. Ar tai būtų tėčio išgalvotos, juokingos istorijos, kurias jis priimdavo kaip tikras, ar tai būtų jo paties svajonės apie ateities technologijas – jis visada buvo „viduje“. Jis buvo atviras. Jis buvo tas, kuris, būdamas penkiolikos, pasiūlė atiduoti visą savo taupyklę, kad padėtų savo dėdei Williamui, kuris sirgo. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nes nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo širdies testamento dalis. Jis jau tada suprato tai, ko mes dažnai mokomės visą gyvenimą: kad gyvenimo esmė yra ne kaupimas, o atidavimas. Jis gyveno meilės logika. Jis buvo Jėzaus mokinys, nes jo širdis buvo atvira kito skausmui.

Alanai, Thao, Ryanai, aš žinau, kad šis kryžius, kurį nešate jau tris mėnesius, atrodo sunkus. Aš žinau, kad būna akimirkų, kai atrodo, jog dangus yra uždaras, o skausmas – vienintelis tikras dalykas. Jūs prisimenate Benjaminą, jo šypseną, jo genialumą, jo gebėjimą mylėti taip tyrai. Noriu jums pasakyti tai labai švelniai, bet tvirtai: jūs nešiojate savo širdyse klausimą, kuris kyla tyliomis naktimis: ar aš padariau viską? Ar kažką praleidau? Noriu, kad šiandien, prieš Dievo akivaizdą, išgirstumėte šią tiesą: liga, kuri pasiglemžė Benjaminą, nebuvo bausmė. Tai nebuvo jūsų klaida. Jūs buvote patys nuostabiausi, atidžiausi ir mylintys tėvai. Jūs nepraleidote nieko. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis ar jo tėvai, – Jėzus atsakė: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Kai kurios gyvenimo audros tiesiog kyla. Jos yra už bet kokio žmogiškojo valdymo ribų. Nė vieno budrumas, nė viena meilė negalėjo tam užkirsti kelio. Dievas jūsų nekaltina. Nustokite nešti tą kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Jūs mylėjote Benjaminą tobula, šventa tėvų meilėje, ir ta meilė dabar ilsisi Dievo delnuose. Jūs nieko nepraleidote. Jūs buvote šalia, kai reikėjo, jūs mylėjote, kai reikėjo, jūs buvote jo pasaulis, kaip ir jis buvo jūsų.

Šv. Paulius savo laiške efeziečiams sako: „Viešpats yra arti.“ Tai nėra tik žodžiai. Tai yra pažadas. Benjaminas dabar yra toje artumoje. Jis nebėra „tuštybės“ pasaulyje, kur viskas praeina. Jis yra ten, kur laikas sustojo ir kur meilė tapo amžina. Jo gyvenimas nebuvo atsitiktinumas. Jis nebuvo tik trumpas skrydis, kuris nutrūko. Jis buvo meilės blyksnis, kuris vis dar šviečia jūsų širdyse. Kai jūs jaučiatės vieniši, kai atrodo, kad „nieko nauja nėra po saule“, prisiminkite Benjamino šypseną. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas vaikas, norėjo atiduoti viską, ką turėjo, dėl kito žmogaus. Tai yra „nauja“. Tai yra Dievo meilė, veikianti per jį. Tai yra tai, kas išlieka.

Ryanai, brangus broli, tu esi tas, kuris tęsia šią kelionę. Tavo brolis Benjaminas tave labai mylėjo. Prisimink tuos vakarus, kai kartu žiūrėjote į dangų, kai svajojote apie skrydžius. Ta meilė niekur nedingo. Ji dabar tavyje gyvena kaip stiprybė. Niekada nebijok ieškoti džiaugsmo, niekada nebijok bandyti, kaip tave mokė brolis. „Bandyti yra viskas, kas svarbu.“ Tai yra Benjamino testamentas tau. Tavo gyvenimas yra jo meilės tęsinys. Kai tu gyveni, kai tu mokaisi, kai tu džiaugiesi – tavyje gyvena ir jis. Tu esi jo širdies dalis, kuri tęsia kelionę šioje žemėje. Būk drąsus. Būk smalsus. Būk toks, koks esi – nuostabus brolis, kurį Benas taip mylėjo.

Mes dažnai norime, kad gyvenimas būtų tiesus, be posūkių, be kryžių. Bet šiandienos skaitiniai mums primena, kad būtent Dievo gailestingumas yra mūsų inkaras. Jis nepašalina skausmo, bet jis suteikia jam prasmę. Jis neleidžia mums pasimesti nevilties jūroje. Benjaminas buvo berniukas, kuris gyveno su atvira širdimi. Jis nebuvo tobulas, bet jis buvo mylintis. Jis nebuvo stipresnis už Viešpatį, bet jis buvo visiškai atsidavęs Jo meilei. Ir dabar, kai audros praūžė, mes matome, kad tai, kas pastatyta ant uolos, išlieka. Meilė, kurią mes patyrėme su Benjaminu, neišnyko. Ji tapo mūsų ryšiu su dangumi. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė.

Kai šiandien išeisite pro šias duris, paimkite vieną mažą dalyką. Nusišypsokite, kai pamatysite danguje skrendantį lėktuvą. Pagalvokite apie tai, kad meilė, kurią patyrėte su Benjaminu, niekada nesibaigia. Ji tik pasikeitė. Ji tapo jūsų ryšiu su dangumi. Būkite ramybėje. Dievas jus laiko. Jis laiko jus, kaip laikė Benjaminą. Ir vieną dieną, kai ateis laikas, jūs visi susitiksite ten, kur meilė niekada nesibaigia, kur augimas niekada nesustoja ir kur kiekvienas paukštis randa savo namus. Būkite stiprūs, nes jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose, lygiai taip pat, kaip Jis laikė Benjaminą. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė. Amen.