Trisdešimtasis eilinis sekmadienis

Pagalvokite apie tą akimirką, kai vaikas pirmą kartą išvysta oro uosto kilimo taką. Tai ne tik asfaltas ir metalas; tai pažadas, kad pasaulis yra didelis, kad horizontas yra pasiekiamas ir kad kiekvienas „skrydis“ – net ir tas, kuris vyksta tik vaizduotėje – turi savo tikslą. Mūsų brangusis Benjaminas, tas berniukas, kurio akys visada ieškodavo dangaus, puikiai suprato šį stebuklą. Jis ne tik svajojo apie savo „Con Chim Airlines“, jis gyveno su tokiu precizišku smalsumu, tarsi kiekviena diena būtų pasirengimas dideliam atradimui. Jis matė pasaulį kaip sistemą, kuri turi prasmę, kurioje viskas yra susiję, kur kiekvienas kodo eilutės ar skrydžio maršruto elementas yra dalis kažko didingo.

Šiandienos Evangelijoje mes girdime patį svarbiausią klausimą, kokį tik žmogus gali užduoti: „Mokytojau, kuris įsakymas didžiausias?“ Jėzus, atsakydamas, neįveda sudėtingos sistemos ar techninės instrukcijos. Jis supaprastina viską iki vieno esminio punkto: meilės. „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi... ir mylėk savo artimą kaip save patį.“ Tai yra visos egzistencijos „pagrindinė plokštė“. Be šios meilės, net ir pats tobuliausias inžinerinis projektas, net ir pati sudėtingiausia „GitHub“ saugykla, praranda savo sielą. Benas tai suprato geriau nei daugelis suaugusiųjų. Jo gyvenimas nebuvo tik protinė veikla; tai buvo nuolatinis meilės veiksmas.

Alane, Thao, Ryanai, aš žinau, kaip šiandien, praėjus keturiems mėnesiams po birželio tryliktosios, ši tiesa apie meilę gali skaudėti. Kai namuose lieka tuščia kėdė, kai Ryano kambaryje brolio juokas tampa tik aido prisiminimu, meilė jaučiasi kaip atvira žaizda. Jūs pažįstate šį skausmą taip gerai. Jūs žinote, ką reiškia naktys, kai mintys grįžta atgal, kai norisi tiesiog sustabdyti laiką ir vėl išgirsti tą švelnų jo kikenimą, kai jis kalbėdavo apie savo svajones su tokiu užsidegimu, kad net suaugusieji sustodavo pasiklausyti. Ir kyla tie sunkūs, graužiantys klausimai: „Ar aš galėjau kažką padaryti kitaip? Ar aš kažko nepastebėjau? Galbūt buvo koks nors ženklas, kurį praleidau?“

Noriu, kad šią akimirką, prieš paties Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą ir neginčijamą tiesą, kuri ateina tiesiai iš Jėzaus lūpų: jūs nepadarėte jokių klaidų. Jūsų meilė Benjaminui buvo tobula, kasdienė ir gili. Jokia žmogiškoji valia, joks budrumas, joks atsargumas negalėjo sustabdyti to, kas priklausė amžinybei. Ligos nėra bausmė. Jos nėra jūsų kaltė. Kai mokiniai klausė apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – Jėzus atsakė aiškiai: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Atiduokite tą sunkų akmenį. Jis per sunkus, kad jį neštumėte. Dievas jūsų nekaltina; Jis laiko jus savo glėbyje taip pat švelniai, kaip jūs laikėte Beną. Jūs esate visiškai laisvi nuo bet kokio kaltės jausmo. Jūs buvote patys geriausi tėvai, kokius Benas galėjo turėti.

Pažvelkite į pirmąjį skaitinį iš Išėjimo knygos. Dievas griežtai įspėja neengti našlaičių ir našlių. Kodėl? „Nes aš esu gailestingas.“ Tai yra Dievo esmė. Jis girdi kiekvieną riksmą. Jis mato kiekvieną ašarą. Benas, būdamas vos penkiolikos, jau buvo įkūnijęs šį Dievo gailestingumą. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, be jokio raginimo, pasiūlė atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, nereikėjo, bet pats pasiūlymas, ta tyra vaiko valia atiduoti viską, ką turėjo dėl kito, atveria mums jo sielos gelmę. Jis nebuvo pririštas prie daiktų; jis buvo pririštas prie žmonių. Jis mylėjo su tuo vaikišku skaidrumu, kurį mes taip branginame. Ir ta jo meilė dabar teka per tą šulinį, iškastą jo vardu tolimame krašte, atgaivindama trokštančius. Jis vis dar duoda. Jis vis dar myli.

Šventasis Paulius laiške tesalonikiečiams sako, kad jie tapo „pavyzdžiu visiems tikintiesiems“. Benjaminas tapo pavyzdžiu mums. Jis parodė, kad gyvenimo vertė nėra matuojama jo trukme, o jo intensyvumu – meilės intensyvumu. Jis dabar yra ten, kur visos dvasinės kelionės pasiekia savo tikslą. Jis ilsisi Dievo šviesoje. Prisiminkite tėčio sapną, tą akimirką, kai Benas, atrodantis toks sveikas ir stiprus, stovėjo prie durų ir pasakė: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết. Con tự thở được bình thường mà...“ Jis praėjo visus išbandymus. Jo dvasia yra laisva. Jis skrieja per tą amžinybės dangų, apie kurį jis taip svajojo, galbūt kurdamas savo „Con Chim Airlines“ ten, kur jokios kliūtys nebegali jo pasiekti. Jo meilė nedingo. Ji gyvena tavyje, Ryanai.

O tau, Ryanai, brangus broli, noriu pasakyti: tavo brolis didžiuojasi tavimi. Kai tu žaidi, kai mokaisi, kai nešiesi jo atminimą savo širdyje, žinok, kad ta meilė niekur nedingo. Ji gyvena tavyje. Tu nesi vienas. Tavo brolis yra tavo angelas, kuris dabar stovi prie to paties stalo ir laukia tavęs. Jūs buvote komanda, jūs buvote „tobulas ketvertas“, ir tas ryšys yra per stiprus, kad mirtis galėtų jį nutraukti.

Kai išeisite pro šias duris, neikite vieni. Paimkite su savimi šį vieną dalyką: Dievas mato jūsų ašaras, Jis skaičiuoja kiekvieną iš jų, ir jūsų meilė Benjaminui gyvuoja toliau. Jūs esate Jo vaikai, lygiai taip pat, kaip ir Benjaminas. Būkite ramybėje. Dievas laiko jus savo delnuose šiandien, rytoj ir per amžius. Leiskite sau šiandien tiesiog būti, be jokio reikalavimo „būti stipriems“. Leiskite Dievui, jūsų Sodininkui, apkasti jus savo meile ir patręšti jūsų širdis ramybe. Jis jus myli labiau, nei jūs galite įsivaizduoti, ir Benas yra Jo šviesoje, laukdamas jūsų su ta pačia šypsena, kurią jūs taip mylėjote. Amen.