Ketvirtadienis, dvidešimt devintoji eilinio laiko savaitė

Šiandienos Evangelijoje Jėzus ištaria žodžius, kurie mus sukrečia savo aštrumu: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies, ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ Tai nėra rami, švelni žinia, prie kurios mes kartais norėtume pripratinti savo tikėjimą. Tai ugnis, kuri griauna, kuri išvalo, kuri verčia mus rinktis. Jėzus kalba apie padalijimą, apie šeimų išbandymus, apie tą skausmingą tikrovę, kai meilė Dievui tampa aštriu kardu, perskrodžiančiu viską, kas iki tol atrodė saugu ir pastovu.

Ši ugnis – tai Dievo meilės intensyvumas. Tai meilė, kuri neleidžia mums likti abejingiems. Kai Šventasis Paulius laiške efeziečiams meldžiasi, kad būtume „įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje“, jis kalba apie tą pačią jėgą, kurią Jėzus vadina ugnimi. Tai nėra sentimentali šiluma. Tai galingas, viską keičiantis buvimas.

Šiandien, kai mes prisimename Benjaminą, kai Alano, Thao ir Ryano širdyse tebėra tas gilus ilgesys, mes turime klausti: kur yra ta ugnis dabar? Kur yra ta meilė, kuri, pasak Pauliaus, „pranoksta pažinimą“?

Benjaminas buvo berniukas, kurio smalsumas buvo tarsi nuolatinis žiburys. Prisiminkite, kaip jis, būdamas vos penkiolikos, su tokiu užsidegimu tyrinėjo pasaulį – nuo sudėtingų debesų infrastruktūrų, kurias jis perprato su inžinieriaus precizija, iki savo svajonės apie „Con Chim Airlines“. Tas jo kikenimas, tas nuoširdus džiaugsmas, kai jis kalbėdavo apie lėktuvus, nebuvo tik vaikiškas pomėgis. Tai buvo jo būdas liesti Dievo kūrinijos didybę. Jis matė pasaulį kaip sistemą, kuri turi prasmę, kurią galima suprasti, kurioje viskas yra susiję.

Tačiau šiandien, praėjus keturiems mėnesiams po birželio tryliktosios, ta ugnis, apie kurią kalba Jėzus, gali atrodyti kaip skausmo liepsna. Kai namuose lieka tuščia kėdė, kai Ryano kambaryje brolio juokas tampa tik prisiminimu, atrodo, kad ta ugnis ne šildo, o degina. Galbūt naktimis, kai tyla tampa per sunki, kyla tie patys graužiantys klausimai: „Ar aš galėjau kažką padaryti geriau? Ar aš kažko nepastebėjau? Galbūt buvo kažkoks ženklas, kurį praleidau?“

Noriu, kad šią akimirką, prieš paties Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą ir neginčijamą tiesą: jūs nepadarėte jokių klaidų. Jūsų meilė Benjaminui buvo tobula, kasdienė ir gili. Jokia žmogiškoji valia, joks budrumas, joks atsargumas negalėjo sustabdyti to, kas atėjo iš už mūsų regimo pasaulio ribų. Ligos, kurios užklumpa mus, nėra bausmė. Jos nėra jūsų kaltė. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – Jėzus atsakė aiškiai: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Atiduokite tą sunkų akmenį. Jis per sunkus, kad jį neštumėte. Dievas jūsų nekaltina; Jis laiko jus savo glėbyje taip pat švelniai, kaip jūs laikėte Beną. Jūs esate visiškai laisvi nuo bet kokio kaltės jausmo. Jūs buvote patys geriausi tėvai, kokius Benas galėjo turėti.

Jėzus sako: „Yra krikštas, kuriuo turiu būti pakrikštytas, ir kaip aš esu suspaustas, kol tai išsipildys!“ Jis kalba apie savo paties kančią, apie tą „krikštą“, kuris ves per mirtį į prisikėlimą. Benjaminas taip pat perėjo per šį slėnį. Ir dabar, jis yra toje vietoje, kur nėra jokių techninių gedimų, kur jo „Con Chim Airlines“ skrenda per amžinybės debesis be jokių trikdžių. Ar pamenate tą tėčio sapną, kai Benas, sveikas ir stiprus, stovėjo prie durų ir sakė: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết“? Jis praėjo visus išbandymus. Jis yra namuose.

Tai yra ta „Dievo malonės pilnatvė“, apie kurią rašo Paulius. Mes esame „įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje“, net tada, kai viskas aplinkui atrodo sugriuvę. Mes esame kviečiami patikėti, kad Dievas yra galingesnis už mūsų skausmą. Kai Jėzus kalba apie „padalijimą“, Jis kalba apie tai, kad mūsų ištikimybė Dievui kartais verčia mus palikti viską, ką žinojome. Jums, brangi šeima, tai reiškė palikti tą saugų, įprastą gyvenimą, kurį turėjote iki birželio tryliktosios, ir įžengti į visiškai naują, nepažįstamą tikrovę.

Tačiau jūs nesate vieni. Benjaminas yra su jumis. Jo meilė, jo švelnumas, tas jo neįtikėtinas dosnumas – pavyzdžiui, kai jis, būdamas vos penkiolikos, pasiūlė atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui – visa tai dabar yra „įsišakniję“ Dievo meilėje. Jis nebuvo pririštas prie daiktų; jis buvo pririštas prie žmonių. Ir ta jo dvasia, tas „Benjamino dosnumas“, dabar gyvena per tuos tylius darbus, kurie atliekami jo vardu. Ar tai būtų tas šulinys tolimame krašte, ar pagalba tiems, kurie kenčia – jo meilė vis dar veikia. Jis vis dar duoda. Jis vis dar myli.

O tau, Ryanai, brangus broli, noriu pasakyti: tavo brolis didžiuojasi tavimi. Kai tu žaidi, kai mokaisi, kai nešiesi jo atminimą savo širdyje, žinok, kad ta meilė niekur nedingo. Ji gyvena tavyje. Tu nesi vienas. Tavo brolis yra tavo angelas, kuris dabar stovi prie to paties stalo ir laukia tavęs. Jis yra tavo ryšys su dangumi.

Kai šiandien išeisite pro šias duris, neikite vieni. Paimkite su savimi šį vieną dalyką: Dievas jus mato, Jis skaičiuoja jūsų ašaras, ir jūsų meilė Benjaminui gyvuoja toliau. Jūs esate Jo vaikai, lygiai taip pat, kaip ir Benjaminas. Būkite ramybėje. Dievas laiko jus savo delnuose šiandien, rytoj ir per amžius. Tegu ši ramybė, kuri pranoksta bet kokį supratimą, saugo jūsų širdis. Amen.