Laterano bazilikos Romoje konsekravimo šventė

Pažvelkite į slenkstį. Pranašas Ezechielis šiandien regisi stovįs prie šventovei nugaros, o iš po apatinio slenksčio, visai netoli aukuro, sruvena plona vandens gija – vos vos sruvena, tik maža čiurlenanti srovele. Ji nepradeda nuo galingo krioklio ar didžiulės juros; ji prasideda tyloje, pačioje Dievo namų šerdies artumoje. Bet kuomet ji eina toliau, kai ji palieka šventyklos saugumą ir pasiekia Arabah dykumą bei druskingas sūraus vandens mermas, kažkas nepaaiškinamai pasikeičia. Kur tik ateina ši upė, ten viskas pradeda kvėpuoti. Ten atsiranda gyvybė, kur anksčiau buvo tik sausa žemė ir nevaisinga tyla. Ant abu krantų išauga vaismedžiai, kurių lapai niekada nevysta, nes jų šaknys geria iš to paties slapto šaltinio.

Šis vanduo neskuba. Jis tiesiog plūsta iš šventovės vidaus ir keičia tai, prie ko prisiliečia.

Kai mąstome apie šį slenkstį ir šį vandenį, mūsų širdyse natūraliai iškyla kitoks vaizdas. Prisiminkite namų slenkstį, kurį taip gerai pažįstate. Prisiminkite tą akimirką, kai rytą, vos nusileidęs laiptais, jaunas berniukas – mūsų brangus Benas – pasirodydavo koridoriuje. Jo švelnus balsas pirmiausia pasiekdavo tėvų ausis: „Good morning, Dad“. Nebuvo čia jokio skubėjimo, jokio sunkumo – tik paprastas, šiltas buvimas, kuris akimirksniu sušildydavo visus namus. Benas turėjo protą, kuris lengvai perprasdavo sudėtingas sistemas, skaičius ar lėktuvų skrydžių maršrutus. Jis galėjo valandų valandas kalbėti apie savo svajonių lėktuvus, apie tą būsimą „con chim airlines“, ir jo veide visada suspindėdavo tas tyras, užkrečiantis kikenimas. Bet jo esmė, jo tikroji gelmė slypėjo ne jo intelektinėje galioje, o jo beribiame jautrume. Prisiminkite tą dieną, kai būdamas vos penkiolikos jis tiesiog pasisiūlė atiduoti visą savo taupyklę, viską, ką turėjo, kad padėtų sergančiam dėdėj Williamui. Jis niekada jos nesudaužė, nereikėjo – dėdė gavo pagalbą, o taupyklė liko sveika. Tačiau pats tas mostas... tas visiškas, vaikiškas pasirengimas atiduoti viską, kas savina, vardan kito žmogaus, atskleidė širdį, kurioje jau plūdo tas pats šventovės vanduo.

Ir štai čia mus pasiekia apaštalas Paulius su savo tiesa, kuri skamba beveik gąsdinančiai, jei jos nesuprantame iki galo. Jis sako korintiečiams: „Jūs esate Dievo pastatas... Argi nežinote, kad jūs – Dievo šventovė ir kad jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ Paulius nekalba apie akmenis ar marmurą. Jis kalba apie žmogaus kūną, apie trapų, laikiną indą, kuriame gyvena amžinybė. Vėliau Evangelijoje matome Jėzų, įžengiantį į tikrąją Jeruzalės šventovę. Jis mato ją užverstą triukšmu, prekiautojais, pinigų keitėjais, viskuo, kas užgožia tai, kas šventa. Ir Jis padaro botagėlį iš virvių. Jis išvaiko tuos, kurie pavertė Tėvo namus turgaviete. Žydai Jo klausia: „Kokį ženklą mums parodysi?“ O Jėzus atsako žodžiais, kurių jie tada negalėjo suprasti: „Sugriaukite šitą šventovę, ir aš per tris dienas ją atstatysiu.“ Jis kalbėjo apie savo Kūną.

Mes visi šiandien stovime prie šių žodžių ribos, jausdami tą skausmą, kuris ateina su rudens tyla. Alane, Thao, Ryanai... praėjo keturi mėnesiai nuo to birželio tryliktosios, kai Benas baigė savo žemiškąją kelionę ir iškeliavo į Tėvo namus. Jūsų namuose tebėra ta tuštumą paliekanti vieta. Kai žiūrite į jo daiktus, į jo paliktus kodus github repozitorijoje, į tas vietas, kur jis sėdėjo su savo broliu Ryanu, jūsų širdyje kyla nepakeliamas ilgesys. Ir kartais, kai naktys tampa per ilgos, kai tyla namuose užgula pečius, į jus pasibeldžia tas tylus, graužiantis klausimas: „Kodėl? Ar aš galėjau padaryti daugiau? Ar kažko nepastebėjau? Galbūt čia mano kaltė?“

Noriu, kad šiandien padėtumėte šį sunkų kaltės akmenį ant šio altoriaus ir išgirstumėte šią tiesą iki pačios šerdies. Ligos ir gyvenimo audros, kurios atima iš mūsų brangius žmones, niekada nėra tėvų nuodėmė. Dievas nebaudžia tėvų per jų vaikus. Kai Jėzus susidūrė su kančia, Jis niekada neieškojo kaltų. Kai kurie dalykai šiame pasaulyje yra visiškai už mūsų žmogiškojo valdymo ribų. Jūs mylėjote Beną tobula, visaširde, nepriekaištinga meile. Jūs buvote jo pasaulis, kaip ir jis – jūsiškis. Jūs nieko nepraleidote. Jūs nieko nepadarėte blogai. Atleiskite sau, kaip Dievas jau seniai jums atleido, ir leiskite šiam sunkiam akmeniui nukristi.

…Ir štai čia įvyksta tas virsmas, tas šviesos pliūpsnis, kurį neša šiandienos šventė. Jėzus atstato šventovę ne per trisdešimt šešis metus, kaip statė Herodo šventovę, o per tris dienas savo Prisikėlimu. Benjaminas dabar yra toje nesugrioviamoje šventovėje. Prisiminkime tą sapną, kurį tėtis regėjo... Benas stovėjo prie durų, vilkėdamas žalius šortus, atrodydamas stiprus ir sveikas, ir sakė: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết. Con tự thở được bình thường mà...“ Jis yra ten, kur nebeliko jokių ligoninės sienų, jokio vargo, jokio dusulio. Jis yra „Banquet of Heaven“, toje dangaus puotoje, kurioje visos ašaros yra nušluostomos. Jis dabar žiūri į jus su ta pačia švelnia šypsena ir sako: „Nedėkite ant savo širdžių liūdesio dulkėmis... aš esu šviesoje“.

Ryanai, broli, mano mielas vaike... tu neprivalai nešti šio ilgesio vienas. Jūs buvome ir visada liksite „tobulas ketvertas“. Benas nepamiršo jūsų nuotykių, jūsų kelionių į tolimus kraštus, tų akimirkų, kai tyrinėjote pasaulį kartu. Kai dabar augi, kai kuri savo ateitį, žinok, kad tavo brolis yra šalia tavęs kaip tylus, šviesus angelas sargas. Jo meilė tau nesibaigė mirtimi.

O visiems jums, kurie klausotės šios žinios – mamoms ir tėčiams, nešiojantiems sunkų kryžių, broliams ir seserims, tyliai ilgesio kamputyje verkiančiams vaikams – išgirskite: Dievas neskaičiuoja jūsų ašarų, Jis jas renka į savo indą. Jūsų gyvenimas nėra sudužęs pastatas; jūs esate Dievo šventovė, kurioje Jo Dvasia toliau dega.

išeikite šiandien pro šias duris ne su tuštumos jausmu, bet su viena maža, šviesia dovana. Paimkite savo kasdienybę ir paverskite ją mažu meilės veiksmu Benui – galbūt tuo tyliu gerumu vargšui, galbūt stikline švaraus vandens, duota tam, kam jo reikia, galbūt paprastu „labas rytas“, pasakytu su šypsena tiems, kurie šalia jūsų. Benas tebegyvena per jūsų meilę. Ir Dievas laiko jus savo delnuose – šiandien, rytoj, ir per amžių amžius. Amen.