Šventųjų Kornelijaus, popiežiaus, ir Kiprijono, vyskupo, kankinių minėjimas

Mes dažnai gyvename įsivaizduodami, kad gyvenimas yra tarsi kruopštus žemėlapis, kurį mes patys brėžiame, tikėdamiesi, kad jei tik laikysimės nubrėžtų linijų, pasieksime saugų uostą. Benjaminas Vo, mūsų brangusis Benas, buvo berniukas, kurio protas buvo tarsi aštrus navigacijos prietaisas – jis ne tik suprato AWS infrastruktūrą ar sudėtingus matematinius uždavinius, bet ir savo vaizduotėje kūrė visą oro linijų bendrovę „Con Chim Airlines“. Prisimenu, kaip jo tėtis pasakojo apie tą kikenimą ir šypseną, Benui kalbant apie savo svajonių lėktuvus. Tai buvo berniukas, kuris žvelgė į horizontą ir matė ne tik debesis, bet ir galimybes. Tačiau šiandienos Dievo Žodis mus kviečia į kitą tikrovę. Šv. Paulius savo laiške korintiečiams sako: „Dabar mes matome tarsi veidrodyje, mįslingai, o tada – veidas į veidą.“

Šiandienos skaitinys apie meilę – tas garsusis himnas iš pirmojo laiško korintiečiams – nėra gražus literatūrinis tekstas. Tai yra tikrovės diagnozė. Paulius sako: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, o meilės neturėčiau, būčiau tarsi žvangantis varis ar skambantys cimbolai.“ Ką tai reiškia mūsų skausmo akivaizdoje? Tai reiškia, kad visa mūsų logika, visi mūsų „skaičiavimai“, visi mūsų bandymai suprasti, kodėl gyvenimas susiklosto taip, o ne kitaip, yra tik triukšmas, jei jie nėra persmelkti meilės. Benas suprato šią meilės logiką geriau nei daugelis suaugusiųjų. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas vos penkiolikos, norėjo atiduoti visą savo taupyklę, kad padėtų savo dėdei Williamui, kuris sirgo. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nes nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo širdies testamento dalis. Jis jau tada suprato, kad gyvenimo esmė yra ne kaupimas, o atidavimas. Jis gyveno meilės logika, o ne taisyklėmis.

Evangelijoje Jėzus mus kviečia pažvelgti į mūsų pačių širdžių prieštaringumą: „Jie panašūs į vaikus, kurie sėdi turgavietėje ir šaukia vieni kitiems: ‘Mes grojome jums dūdele, o jūs nešokote; mes giedojome raudas, o jūs neraudojote’.“ Mes dažnai esame kaip tie vaikai. Mes norime, kad Dievas šoktų pagal mūsų muziką, kad Jis atsakytų į mūsų maldas taip, kaip mes norime, kad Jis paaiškintų mūsų kančią taip, kaip mes suprantame. Bet Dievas yra kitoks. Jis yra Meilė, kuri „kantri, maloni, nepavydi, nesigiria, neišpuiksta“. Meilė, kuri „niekada nesibaigia“.

Alanai, Thao, Ryanai, aš žinau, kad šis kryžius, kurį nešate jau tris mėnesius, atrodo sunkus. Aš žinau, kad būna akimirkų, kai atrodo, jog dangus yra uždaras, o skausmas – vienintelis tikras dalykas. Jūs prisimenate Benjaminą, jo šypseną, jo genialumą, jo gebėjimą mylėti taip tyrai. Noriu jums pasakyti tai labai švelniai, bet tvirtai: jūs nešiojate savo širdyse klausimą, kuris kyla tyliomis naktimis: ar aš padariau viską? Ar kažką praleidau? Noriu, kad šiandien, prieš Dievo akivaizdą, išgirstumėte šią tiesą: liga, kuri pasiglemžė Benjaminą, nebuvo bausmė. Tai nebuvo jūsų klaida. Jūs buvote patys nuostabiausi, atidžiausi ir mylintys tėvai. Jūs nepraleidote nieko. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis ar jo tėvai, – Jėzus atsakė: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Kai kurios gyvenimo audros tiesiog kyla. Jos yra už bet kokio žmogiškojo valdymo ribų. Nė vieno budrumas, nė viena meilė negalėjo tam užkirsti kelio. Dievas jūsų nekaltina. Nustokite nešti tą kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Jūs mylėjote Benjaminą tobula, šventa tėvų meilėje, ir ta meilė dabar ilsisi Dievo delnuose.

Šv. Paulius sako: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, svarsčiau kaip vaikas, o tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška.“ Benjaminas buvo berniukas, bet jo siela buvo brandi meile. Jis jau yra ten, kur „pažinsiu, kaip esu pažintas“. Jis nebereikia jokių „testų“, kaip jis sakė tėčiui savo sapne. Jis jau yra perėjęs visus slenksčius. Jis yra laisvas. Jis yra „Banquet of Heaven“ svečias. Jis nebereikia jokių lėktuvų, kad pakiltų aukštai; jis jau yra aukščiau už visus debesis. Jo meilė, jo švelnumas, jo noras dalintis – visa tai yra įrašyta į Dievo amžinybę.

Ryanai, brangus broli, tu esi tas, kuris tęsia šią kelionę. Tavo brolis Benjaminas tave labai mylėjo. Prisimink tuos vakarus, kai kartu žiūrėjote į dangų, kai svajojote apie skrydžius. Ta meilė niekur nedingo. Ji dabar tavyje gyvena kaip stiprybė. Niekada nebijok ieškoti džiaugsmo, niekada nebijok bandyti, kaip tave mokė brolis. „Bandyti yra viskas, kas svarbu.“ Tai yra Benjamino testamentas tau. Tavo gyvenimas yra jo meilės tęsinys. Kai tu gyveni, kai tu mokaisi, kai tu džiaugiesi – tavyje gyvena ir jis.

Šiandien mes esame čia, kad pasisemtume stiprybės iš to pamato, ant kurio stovėjo Benas. Jis nebuvo tobulas, bet jis buvo mylintis. Jis nebuvo stipresnis už Viešpatį, bet jis buvo visiškai atsidavęs Jo meilei. Ir dabar, kai audros praūžė, mes matome, kad tai, kas pastatyta ant uolos, išlieka. Meilė, kurią mes patyrėme su Benjaminu, neišnyko. Ji tapo mūsų ryšiu su dangumi.

Kai šiandien išeisite pro šias duris, paimkite vieną mažą dalyką. Nusišypsokite, kai danguje pamatysite skrendantį lėktuvą. Pagalvokite apie tai, kad meilė, kurią patyrėte su Benjaminu, niekada nesibaigia. Ji tik pasikeitė. Ji tapo jūsų ryšiu su dangumi. Būkite ramybėje. Dievas jus laiko. Jis laiko jus, kaip laikė Benjaminą. Ir vieną dieną, kai ateis laikas, jūs visi susitiksite ten, kur meilė niekada nesibaigia, kur augimas niekada nesustoja ir kur kiekvienas paukštis randa savo namus. Būkite stiprūs, nes jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose, lygiai taip pat, kaip Jis laikė Benjaminą. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė. Amen.